Su „Islamo valstybe“ JAV kariauja daugiau nei metus, o su islamo ekstremizmu – jau pusantro dešimtmečio. Tačiau be to, kad gina tėvynę nuo terorizmo, JAV lyderiai kol kas iki šiol nepateikė įtikinančio atsakymo į gyvybiškai svarbų klausimą: už ką vis dėlto kovoja Amerika?
Šis klausimas įgijo naujos svarbos, kai rinkiminė politika pajuto smarkią neliberalaus populizmo bangą ne tik Jungtinėse Valstijose, bet ir Daugelyje Europos demokratijų. Amerika nenugalės daugybės sudėtingų jos laukiančių iššūkių, toldama nuo savo esminių principų. Kai visuomenės nutolsta nuo savo aukščiausių ir labiausiai suvienijančių idealų, jos pasiduoda cinizmui ir inercijai. Tokiu keliu suyra ir išnyksta civilizacijos.
Nuo pat pradžių vienijantis Amerikos principas buvo laisvė. Beveik du su puse amžiaus amerikiečiai šias tiesas laikė savaime suprantamomis: kad visi žmonės „yra sukurti lygūs ir gavę iš Kūrėjo tam tikras nenusavinamas Teises“. Tarp jų buvo prigimtinė teisė įkurti valdžią „iš žmonių ir žmonėms“, laisvai mąstyti, kalbėti, platinti, garbinti, susiburti ir organizuoti, o taip pat turėti nepriklausomą teisminę sistemą, kuri tas teises gintų.
Kai šie principai buvo pirmą kartą įteisinti 1776 ir 1789 metais Konstitucijoje ir Teisių bilyje, jie įkūnijo unikalų, išimtinai amerikietišką požiūrį. Žinoma, šios nuostatos buvo paimtos iš Europos Apšvietos amžiaus mąstytojų, o Amerikos tėvai įkūrėjai šiuos principus populiarino kaip universalias vertybes. Nuo Amerikos įkūrimo, lygybės, laisvės ir žmonių valdžios, tarnaujančios žmonėms principai vis labiau buvo priimami ir įsisąmoninami visame pasaulyje, ypač nuo 8 dešimtmečio vidurio, kai demokratija iš Vakarų fenomeno vis labiau virto globaliniu fenomenu, šiandien apimančiu 120 šalių. Per tą laiką išaugo ir liberalių demokratijų skaičius (su gera įstatymais reglamentuota politinių ir pilietinių teisių apsauga) – nuo 57 valstybių 1994-aisiais iki 79 valstybių 2005-aisiais (apie 40 procentų visų pasaulio valstybių). Čia demokratijos plėtra sustojo.
Per pastarąjį dešimtmetį demokratijos progresas sustojo, o laisvės ėmė mažėti. Tam yra kelios priežastys. Liūdna Amerikos intervencijos Irake patirtis, kuri buvo iš dalies pateisinama kaip „demokratijos populiarinimo“ bandymas, apkartino JAV ir kitų Vakarų šalių bandymus remti demokratijos plėtrą, net taikiais būdais. Į chaosą paniręs Irakas, Kinijos iškilimas, Rusijos prezidento Vladimiro Putino agresija ir Amerikos lyderio neužtikrintumas taip pat smarkiai sumenkino Amerikos prestižą ir įtaką pasaulyje. O neturtingose šalyse demokratijai kelią pastoja tokios įsisenėjusios problemos kaip šalies nestabilumas, milžiniška korupcija ir menkas piliečių išsilavinimas.
Neįmanoma būti intensyviai plintančia ideologija be aukštesnio tikslo pojūčio. Akis į akį nuolat susiduriant su smurtingo islamo ekstremizmo iššūkiu, pasauliui reikia galingo patvirtinimo apie universalų ir visuotinį liberalių vertybių aktualumą. Vietoj to, Vakarai traukiasi į moralinį reliatyvizmą ir pasiduoda neliberaliems impulsams.
Liberaliųjų vertybių puolimas yra esminis demokratijos nuopuolio bruožas. Per pastarąjį dešimtmetį demokratijos paprastai užsibaigdavo ne gatvėmis ėmus važinėti tankams ar prezidentui nušalinus parlamentą, o greičiau jau palaipsniu slopinimu: režimui nuolat ir vis drąsiau klastojant rinkimų rezultatus, apribojant opozicijos teises, apšmeižiant nepriklausomą žiniasklaidą ir kriminalizuojant nepriklausomų organizacijų darbą. Būtent pagal tokią strategiją Putinas Rusiją iš pusiau demokratiškos šalies pavertė asmenine diktatūra, kurios legitimumas yra priklausomas nuo ksenofobiško nacionalizmo ir tarptautinių konfliktų. Tą pačią strategiją didesniu ar mažesniu mastu įgyvendino ir Hugo Chavezas Venesueloje, jo populistai autoritariniai dvasios broliai Bolivijoje, Ekvadore ir Nikaragvoje, o taip pat Recepas Tayyipas Erdoganas Turkijoje bei kiti.
Gausiomis finansinėmis paskatomis, Putinas ir jo naftos turtingi kolegos autokratai Azerbaidžane ir Kazachstane, pritraukia vis daugiau šalininkų tarp Europos politikų. Tačiau už materialinę kooptaciją kur kas blogiau yra atviras Vengrijos Ministro pirmininko Viktoro Orbano ir daugelio kitų Europos dešiniojo sparno antiimigracinės pozicijos politikų žavėjimasis neliberaliu Putino valdymu. Spalio rinkimuose po aštuonerių metų į valdžią su trenksmu sugrįžo Lenkijos radikalių dešiniųjų partija „Įstatymas ir teisingumas“ ir jų lyderis prezidentas Jaroslavas Kačinskis. Jie savo ruožtu neslepia susižavėjimo Orbano šovinistiška galios koncentracija. Laikas parodys, ar Kačinskis ir jo partija suardys demokratines laisves, pliuralizmą ir įstatymo teisę su Orbano užsidegimu ir įgūdžiais, tačiau patys ankstyviausi ženklai kelia nerimą.
Istoriškai autoritarinių pažiūrų populistus rinkimuose sėkmė lydi tada, kai rinkėjai yra apimti pykčio, jaučiasi atstumti ir nesaugūs. Prie politinio radikalizmo žmones stumia ne tik fizinis nesaugumas (terorizmas, smurtas, karas). Staigūs socialiniai pokyčiai ir ekonominis nesaugumas taip pat pripildo žmones baimės, paverčia juos imlesniais šovinistiniams, antiimigraciniams lozungams.
Štai kodėl dar iki dabartinės Sirijos pabėgėlių krizės, dešiniojo sparno populistų partijos taip dramatiškai populiarėjo visoje Europoje, nukamuotoje ekonomikos stagnacijos, plataus masto imigracijos, augančios nelygybės ir didėjančio atotrūkio tarp paprastų piliečių ir Europos Sąjungos institucijų. Neseniai antiimigracinės pozicijos dešiniojo sparno „Nacionalinis frontas“ pirmavo pirmame Prancūzijos regioninių rinkimų rate su 30 procentų balsų.
Nors „frontininkai“ ir pralaimėjo visas antrojo rato kovas, jų lyderė Marine Le Pen dabar yra rimta varžovė 2017 metų prezidento rinkimuose. Šveicarijoje po spalį įvykusių rinkimų, antiimigracinė „Šveicarų liaudies partija“ surinko panašų balsų skaičių ir tapo didžiausia partija federaliniame parlamente. Gajų Austrijos ir Graikijos radikalių dešiniųjų partijos turi neonacistines šaknis.
Kaip prieš maždaug keturis dešimtmečius „Politics of Unreason“ rašė Seymouras Martinas Lipsetas ir Earlas Raabas, amerikiečiai istoriškai pasiduodavo į radikaliąją dešinę pusę, kas kartą kai jausdavo, kad jų socialiniam statusui kylą grėsmė. Klasikinis analogas šiandieninėms Donaldo Trumpo tiradoms prieš meksikiečius imigrantus – o dabar, kai yra karštesnė tema, prieš musulmonus imigrantus – buvo 1850-ųjų metu judėjimas „Know Nothing“, kuris sujudino populistų išankstiniais nusistatymais paremtas baimes, kad juos nustelbs imigrantai katalikai. Tai buvo vienas iš kelių reakcingų judėjimų, siekusių pažaboti imigraciją – laimei, be jokių ilgalaikių rezultatų. Po aštuonių dešimtmečių situacija apsivertė aukštyn kojom, kai charizmatiškas katalikų kunigas, antisemitinių pažiūrų tėvas Charlesas Coughlinas naudojosi savo radijo laidomis, kad skatintų simpatijas Hitleriui ir Musoliniui ir kaltintų žydus dėl bolševikų revoliucijos, komunizmo plitimo ir (paradoksaliai) dėl tarptautinės bankininkystės kontroliavimo.
Tai tik du iš daugybės atvejų, kai politikos demagogai mikliai manipuliavo baime, kad suformuotų natyvistinius, antielitistinius judėjimus, nukreiptus prieš pliuralizmą, toleranciją ir globalinę integraciją. Pato Buchanano prezidentinės kampanijos 1990-aisiais turėjo daug šių bruožų, tačiau nors 1996-aisiais Buchananas ir laimėjo pirminius respublikonų rinkimus Naujajame Hampšyre (ir dar poroje vietų), Donaldas Trumpas gali tapti rimčiausiu kandidatu į prezidento postą per netolimą istoriją, kuris žaidžia būtent su tokia ugnimi.
Dešiniojo sparno populistų judėjimams yra bendras natyvistinis (natyvizmas – teorija, pervertinanti įgimtų faktorių reikšmę psichiniam vystimuisi ir elgsena) instinktas stigmatizuoti ir skaldyti, propaguoti paprastus atsakymus į sudėtingus politinius iššūkius ir kaltinti „kitą“ – pažeidžiamą mažumą, korumpuotą elitą, piktavališkas išorines jėgas ar kokius nors sąmokslus – dėl žmonių nerimo ir baimės. Tai yra bendras pamatas, ant kurio stovi Vladimiras Putinas, Viktoras Orbanas, Marine Le Pen ir Donaldas Trumpas. Nors jų įsitraukimas į demokratijos procesą (ar tai, kokiu mastu jie iki šiol turėjo galimybė demokratijai kenkti) yra skirtingas, jie yra nepaprastai panašūs savo kalbėjimo tonu ir turiniu. Labiausiai šokiruoja tai, kad visi radikalūs Europos ir Amerikos dešinieji populistai jaučia stiprią pagarbą ar net demonstruoja atvirą žavėjimąsi Putinu.
Tačiau polinkis į natyvizmą šalims paprastai baigiasi liūdnai; ypač tai pasakytina apie dabartinius laikus, kai auganti pasaulinė prekyba ir konkurencingumas į pirmas pozicijas iškelia atvirumą, inovacijas ir bendradarbiavimą. Ksenofobiškas nacionalizmas ir etninis šovinizmas stabdo kapitalo, talentų ir idėjų, kas sudaro tikrąjį ilgalaikį klestėjimo pagrindą, srautus. Kaip niekad nepavargsta akcentuoti Ronaldo Reagano valstybės sekretorius George’as Shultzas, pagrindinis mūsų laikų politinis iššūkis yra išmokti valdyti įvairovę. Tai yra pats vertingiausias privalumas, kuriuo mėgaujasi liberaliosios demokratijos (ypač Jungtinės Valstijos), kuris yra neprieinamas kitoms valdžios formoms.
Laisvė ir pliuralizmas ne tik atneša ilgalaikę ekonominę naudą. Jie taip pat kuria gilesnį ryšį, lankstumą ir atsparumą, kas visada padėjo Amerikai atsilaikyti prieš autoritarinius ir totalitarinius varžovus. Tai ne tik rinkėjų priimtas sprendimas, bet ir nuolatinis įsipareigojimas kiekvieno individo laisvei ir vienodai vertei, dėl kurio Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir kitoms liberaliosioms demokratijoms pavydi visas likęs pasaulis.
Jei Jungtinės Valstijos saugumo vardan apribos laisvę, jos piliečiai liks nei laisvi, nei saugūs. Radikaliojo islamo atstovai kaip tik to labiausiai ir trokšta – pastūmėti Ameriką savidestrukciniu keliu. Niekas nestiprina šalies kovoje su islamo terorizmu labiau nei patvirtinimas, kad amerikiečiai kovoja kartu, kaip lygūs, nepriklausomai nuo rasės, religijos ar socialinio sluoksnio.
