Režisavo: Martin Scorsese. Vaidina: Andrew Garfield, Adam Driver, Liam Neeson, Issei Ogata, Tadanobu Asano, Yosuke Kubozuka.
Kine tyrinėti religiją yra komplikuotas reikalas. Tą žiūrovų dalį, kurią sudaro netikintieji, prarandi iš karto – jie net kojos į kino teatrą neįkelia. Tačiau tokia niūri perspektyva neatbaidė Martino Scorseses, kuris daugiau nei 20 pastarųjų metų rašė ir perrašė Shūsaku Endō romano „Tyla“ adaptaciją, kol pagaliau jautėsi pasirengęs pradėti juostos filmavimą.
Ne kartą filmavimo darbus nukelti teko ir dėl finansinių sunkumų. Nepaisant užsitęsusio proceso, užbaigtas filmas atrodo kaip rūpestingai apgalvotos kontempliacijos ir interpretacijos rezultatas. Scorsese ne tik adaptavo ekranui romaną apie du XVII amžiaus jėzuitų kunigus, keliavusius į Japoniją, ieškoti savo mokytojo. Scorsese „Tylą“ pavertė sava.
Tai neabejotinai pats asmeniškiausias filmas visoje didžiuliu įsitraukimu į savo projektus garsėjančio režisieriaus filmografijoje. Tačiau kiekviena detalė juostoje atrodo tiksli ir apgalvota – kiekvienas rakursas gerai apsvarstytas, kiekvienas montažo sprendimas gerai apskaičiuotas.
Kai tėvas Rodrigesas (Andrew Garfieldas) ir tėvas Garupė (Adamas Driveris) pasisiūlo savanoriais keliauti iš Portugalijos į Japoniją ieškoti tenai be žinios pradingusio savo mokytojo tėvo Fereiros (Liamas Neesonas), kuris, sklinda gandai, atsisakė savo tikėjimo, praktiškai galima išgirsti, kaip Scorsese pasisiūlo prisiimti atsakomybę ir sukurti šį filmą. Jis patraukia į kelionę su abiem jėzuitais.
Skirtumas tarp jų tik tas, kad Scorsese žino, koks yra jo galutinis tikslas. Pirmoji „Tylos“ dalis, kurią Scorsese parašė drauge su Jay’umi Cocksu, seka paskui abu kunigus, šiems prasmunkant į 1636-ųjų metų Japoniją. Šalį valdo Tokugavos šiogūnatas, krikščionybė čia uždrausta, o jos išpažinėjai praktiškai išnykę. Tie keli šimtai dar išlikusių yra persekiojami inkvizitoriaus (Issei Ogata), kuris yra ne tiek blogas, kiek racionalus. Jis verčiau padės krikščionims atsisakyti savo tikėjimo, nei vykdys jiems mirties bausmes. O kas gali būti geresnis atsivertimo pavyzdys nei tikrų tikriausi kunigai?
Sąmoningai lėto tempo, lydimas garso takelio, didžiausia dalimi sudaryto iš aplinkos garsų, filmas rutuliojasi su Scorsesei nebūdingu realizmu ir paprastumu – kamera retai atlieka kokius nors įspūdingus manevrus, išskyrus kelis svarbiausius momentus, kai ji yra priversta tai padaryti. Įvykiai pasakojami dviejų svetimšalių, atsidūrusių jiems visiškai nepažįstamoje šalyje, akimis, nors daugiau dėmesio ir tenka Rodrigesui, kurio tikėjimas yra stipresnis.
Iš tiesų Rodrigesas taip giliai tiki, kad Dievas jį girdi (nepaisant to, kad niekada neatsako jam niekaip kitaip tik tyla), kad net ir tada, kai yra atskiriamas nuo Garupės ir paimamas įkaitu, jis nesugeba išsižadėti savo tikėjimo. Jo kalintojai vis labiau spaudžia jį atlikti fumi-e – simbolinį tikėjimo išsižadėjimą, užlipant ant Jėzaus ar Marijos atvaizdo, taip paniekinant ir sutrypiant viską, kas krikščionybei yra šventa. Jei kunigas ir toliau priešinsis, inkvizicija ims žudyti jo sekėjus.
Dilema neįmanoma; jos atomazga stulbinanti. Antroje juostos dalyje įtampa vis labiau auga, o veiksmas vis labiau įtraukia, nors pasakojimas ir tampa teologinių pokalbių serija, mat sprendžiasi nekaltų žmonių likimas.
Per šį pasakojimą filmas nagrinėja didesnį, praktiškai neaprėpiamą klausimą: kokia yra dvasinio tikėjimo vertė pasaulyje, kuris jo visai nevertina ir negerbia? Scorsese šią sudėtingą medžiagą narplioja su intelektualiu smalsumu, pasitelkdamas vizualinį stilių, suteikiantį jai patrauklumo: šis filmas žadina protą ir pripildo širdį.
„Tyla“ atrodo kaip kino kūrėjo, visą kūrybinį gyvenimą paskyrusio savo tikėjimo tyrinėjimui, karjeros apibendrinimas. Trumpai tariant, tai yra filmas apie tikėjimo svarbą, kuris jaudina, nepriklausomai nuo to, kokį Dievą garbinate – ir net tada, kai Dievu apskritai netikite.
