Režisavo: Denzel Washingston. Vaidina: Denzel Washington, Viola Davis, Stephen Henderson, Jovan Adepo, Mykelti Williamson
Šį filmą, adaptuotą kino ekranui iš Pulicerio premijos laureato dramaturgo Augusto Wilsono pjesės, prodiusavo ir režisavo Denzelis Washingtonas, kuris atlieka ir pagrindinį juostos vaidmenį (jis taip pat atliko šį vaidmenį ir Brodvėjuje bei sulaukė tiek kritikų, tiek žiūrovų liaupsių). Ėmesis vaidmens, kurį scenoje pirmą kartą sukūrė Jamesas Earlas Jonesas 1983-aisiais, Washingtonas 2010-aisiais laimėjo „Tony“ apdovanojimą – kaip ir jo kolegė spektaklyje, nuostabioji Viola Davis.
Ir nors puikiai perkeltas į kino ekraną, „Tvoros“ iš esmės lieka vienoje erdvėje vykstantis nufilmuotas spektaklis (tikras kalbos maratonas!). Tačiau tai juostai nė kiek nepakenkia. Ji nesužavės šiuolaikinės TV ekranų išpaikintos publikos, kuri nebesuvokia, kaip galima žiūrėti filmą be užkandžių ir be reklaminių pertraukų nubėgti iki tualeto, tačiau neabejotinai patiks žodžių poezijos ir meno grožio išsiilgusiems kino gerbėjams. Tai juosta, kuri reikalauja išlaikyti dėmesį, tačiau už tai žiūrovai apdovanojami – tokio kalibro scenarijus ir vaidyba pasitaiko retai, o dabartinėje antrarūšių daiktų ir pramogų kultūroje šis filmas yra ypatingas įvykis.
Tai šeimyninė drama, kurios veiksmas vystosi nušiurusiame darbininkų klasės rajone pokariniame 6 dešimtmečio Pitsburge, pasakojanti apie sunkiai besiverčiančią Maksonų šeimą. Šeimos patriarchas Trojus Maksonas yra šiukšlininkas, kuris kadaise turėjo šansą tapti Negrų beisbolo lygos žvaigžde, tačiau tuo metu vietos buvo tik vienam juodaodžiui herojui, o Maksonui teko vietą Didžiojoje lygoje užleisti Džekiui Robinsonui. Po to jo gyvenimas į vėžes taip ir nebegrįžo – jam net teko sėsti už grotų, kai gindamasis nužudė žmogų. Savo nuoskaudas ir įsiūtį Trojus slepia už pompastiško ir padūkusio elgesio, puikiai tinkančio jo taip mėgstamose draugų kompanijose, kur visada liejasi alkoholis. Trojaus žmona Rouz (Davis) 18 santuokos metų nuolankiai buvo greta, per visus jo gyvenimo pakilimus ir (daugiausia) nuosmukius. Dabar jų paauglys sūnus Koris (Jovanas Adepo) pretenduoja į futbolo stipendiją, kas tiek suerzina Trojų, jog išlenda visos nuoskaudos ir visas įtūžis iškyla į paviršių. Jis ne tik siekia neleisti sūnui tapti nepavykusiu sportininku, kaip jis pats kadaise, bet ir saugo nuo Rouz didžiulę paslaptį – meilužę, kuri netrukus pagimdys jo kūdikį. Įtampa vis kyla, o kai pratrūksta ištikima ir ilgai kentėjusi Rouz, nuo jos aistros, regis, sudreba ekranas.
„Tvoros“ yra šeimyninė drama, ta pat prasme, kaip šeimyninė drama yra „Karalius Lyras“ ar „Orestėja“. Išduotas sistemos Trojus išduoda pats save, nesuteikdamas vyriausiam sūnui iš ankstesnių santykių, alkstančiam muzikantui (Russellas Hornsby), šio taip trokštamo dėmesio; nesąmoningai siekdamas sužlugdyti Korio karjerą; savo elgesiu galiausiai pažadindamas žvėrį motiniškos Rouz kailyje. Ir nors, regis, čia nekalbama apie pranašystes ar karalysčių likimus, veikėjų ir kalbos mastas byloja, kad per juos mums pasakojama didi ir laikui nepavaldi istorija.
Š tiesų, nežinant to fakto, kad Washingtonas yra šios juostos prodiuseris ir režisierius, to niekada negalėtum atspėti – toks puikus yra kolektyvinis puikių aktorių darbas, kur niekas netampa pasakojimo „žvaigžde“. Apskritai, tokiu stipriu aktorių ansambliu šiais metais negali pasigirti joks kitas filmas. Maksonų namų duris varsto spalvingų veikėjų būrys, pradedant minėtu vyriausiuoju Trojaus sūnumi Lionu, kuris nė $10 paskolos iš tėvo negauna be didžiulės scenos; o kur dar smegenų sužalojimą patyręs Antrojo pasaulinio karo veteranas, Trojaus brolis Geibas (nepakartojamas Mykelti Williamsonas) ir ištikimas Trojaus bičiulis Bono (nuostabus Stephenas McKinley Hendersonas), kuris nepavargsta klausyti Trojaus juokelių ir skundų bei yra nuolatinis svečias prie Rouz pietų stalo.
Pats Washingtonas atlieka vieną sudėtingiausių ir puikiausių savo karjeros vaidmenų. Jis - kaip tikras nevaldomas Rubiko kubas, sudarytas iš siautulingo daugiažodžiavimo ir egocentriško žiaurumo, kuriam tiesiog būtina dalintis tuo, kas yra jo mintyse ir jo širdyje – apie rasizmą, tėvystę, vyriškumą ir pareigą. Praktiškai visas veiksmas vyksta Maksonų namuose ir kieme, kur karaliauja tironas Trojus, laisvalaikiu statantis tvorą, skiriančią jo namus nuo išorinio pasaulio.
„Tvoros“ neatrodo ir neskamba kaip filmas (bent jau toks, koks mums yra įprastas), tačiau tai yra viena intelektualiausių ir labiausiai įtraukiančių šių metų juostų.
