Tutanchamonas (valdė 1332-1322 m. pr. m. e.) - dvyliktasis aštuonioliktosios Egipto dinastijos faraonas, atėjęs į sostą po prieštaringojo Echnatono valdymo. Dabartiniais laikais Tutanchamonas yra žinomas kaip vienas garsiausių faraonų; jo kapas laikomas vienu iš geriausiai išsilaikiusių karališkųjų kapų.
Tutanchamono kilmė neaiški. Pagal įrašus vadinamas karaliaus sūnumi, tačiau daugiausia diskusijų kyla dėl to, kurio karaliaus. Dauguma mokslininkų mano, kad jis buvo Amenchotepo III, sūnus, o karalienė Kija greičiausiai buvo jo motina, nors yra nemažai manančių, kad Tutanchamono tėvas buvo Echnatonas (Amenchotepas IV). O kur dar neaiškūs giminystės ryšiai su gražuole karaliene Nefertite...
Jaunasis faraonas pradėjo valdyti 9 metų, kuomet tvyrojo įtampa tarp tikinčiųjų bendruomenių. Prieš Tutanchamoną valdęs Echnatonas gerokai skyrėsi nuo kitų faraonų: jis atsisakė daugumos senųjų dievų ir mėgino įdiegti monoteistinę religiją - Saulės skritulio dievo Ateno garbinimą. Būdamas vos 11 metų, Tutanchamonas panaikino draudimą garbinti senuosius dievus, atkūrė senąją religiją ir žynių valdžią, sostinę gražino į Tėbus. Kadangi buvo labai jaunas, manoma, kad jam labai didelę įtaką turėjo jo globėju paskirtas viziris Ajas (vėliau tapęs ir jo įpėdiniu) bei kiti patarėjai. Vos 10 metų trukusiu Tutanchamono valdymo laikotarpiu senųjų religijų šalininkai vėl atkuto ir nusisuko nuo Echnatono naujovių.
Tutanchamonas anksti vedė Ankhesenpaten, Amenchotepo IV dukterį. Ankhesenpaten, kaip ir jos vyras, pasikeitė vardo galūnę vietoje -aten į –amon, tokiu būdu pažymint sugrįžimą prie senosios religijos, ir tapo Ankhesenamun. Faraonas su žmona turėjo dvi dukteris, jų mumijos rastos tėvo kapavietėje.
Tutanchamonas gyveno palyginus neilgai - mirė būdamas maždaug aštuoniolikos metų. Įžymus jis tuo, kad jo vienintelio kapas iš visų faraonų buvo rastas neišplėštas, o kape rasti vertingi daiktai buvo gerai išsilaikę. Paskubomis jį palaidojus Karalių slėnyje iškirstoje uoloje, jos įėjimą vėliau darbininkai užvertė žemėmis. Taip kapas buvo paslėptas ir „išsaugotas“.
Tutanchamono kapo atradimas buvo itin reikšmingas visai žmonijai. 1922 m. britų archeologas Hovardas Karteris atvėrė duris į tuo metu vienintelį lobių plėšikų nepaliestą kapą Karalių slėnyje. Visas pasaulis apstulbo nuo tūkstančių auksu ir brangakmeniais puoštų brangenybių, gryno aukso mirties kaukės bei fakto apie keistai ankstyvą faraono mirtį. Visa tai buvo pagardinta gandais apie senovės laikų siaubą keliančius, kančias, mirtį ir nelaimes nešančius burtus, neva paliesiančius visus, besiartinančius prie faraono kapo.
Nors kilo didelis susidomėjimas gausiu radiniu, mokslininkai apie Tutanchamoną žinojo labai mažai. Karteris pirmasis ėmė tyrinėti mumiją, tačiau jam labiausiai rūpėjo faraono amuletai ir meno dirbiniai. Dauguma brangenybių per laiką buvo priaugę prie mumijos dėl balzamavimo sakų ir aliejų, todėl archeologas tiesiog nusprendė nupjauti mumijos rankas, kojas ir galvą, o kaukė buvo nuimta karštais plieno siūlais ir peiliais. Palaikai liko visiškai suniokoti ir padalyti į 13 dalių.
Nuo to laiko iš sarkofago išimtą Tutanchamono kūną matė mažiau nei 50 žmonių, tačiau jis buvo tris kartus ištirtas rentgeno spinduliais, mat jau 3 tūkstančius metų neatspėjama paslaptimi lieka jaunojo Egipto faraono mirties priežastis. Dėl ankstyvos Tutanchamono mirties kai kurie istorikai spėjo, jog jis galėjo būti nužudytas – juk anuo Egipto istorijos laikotarpiu politinės ir religinės aistros virte virė. Vis dėlto, atlikus faraono mumijos tyrimus kompiuterinės tomografijos būdu, buvo atmesta nužudymo tikimybė. Kai kurie istorikai spėja, jog jis galėjo mirti nuo užkrėstos žaizdos šlaunyje, bet kiti tuo abejoja - jie mano, kad „žaizdą“ jau mumijoje galėjo padaryti ankstesnių laikų archeologai. Greičiausiai berniukas-faraonas kuo nors sirgo ar mirė sava mirtimi, galimai dėl jo šeimoje paplitusios kraujomaišos. Kad ir kaip ten būtų, nuspręsta pagaliau nebetrikdyti jaunojo valdovo ramybės ir leisti jam ilsėtis.
