Pačiu ryškiausiu praėjusios savaitės įvykiu Ukrainoje tapo nepavykęs karinis perversmas Turkijoje. Atrodytų, kur Ukraina, o kur Turkija... Ir vis dėlto Ukrainos internetinė visuomenė tučtuojau pasidalino į stovyklas ir aistringai puolė diskutuoti, kuris variantas būtų demokratijos pergalė Turkijoje: ar sukilėlių triumfas, ar Recepo Tayyipo Erdogano išsaugota valdžia. Kovotojų pusę palaikančiųjų buvo ženkliai daugiau nei džiūgaujančių, kad prezidentas Erdoganas ir toliau sėdi savo poste.
Kol vieni tikino, kad apie Erdogano svarbą šalyje byloja palaikymas, kurio šis sulaukė iš visų šalies politinių partijų, dvasininkijos, visuomenės nuomonės formuotojų ir neginkluotų piliečių, miniomis žengiančių prieš automatus ir tankus, kiti pirštais baksnojo į autoritarinį Turkijos valdžios pobūdį, primindami, kad armija, pagal Kemalio Atatiurko priesakus, yra pasaulietinio šalies vystymosi gynėja, o tai jai suteikia teisę (kaip jau ne kartą buvo praeityje) kištis į politinius procesus, nuverčiant nuo valdžios „islamistus“. Komentatoriai tikino, kad „priverstinė civilizacija“ yra vienintelis įmanomas kelias, kai tenka turėti reikalų su „tamsuoliška dauguma“, palaikančia diktatoriškų polinkių lyderio atėjimą į valdžią.
Kitais žodžiais tariant, demokratija, jų supratimu, yra ne tam tikrų procedūrų ir principų visuma, o savotiška „ateities prognozė“ su nuoroda į lyderio asmenybę ir galimas jo valdymo sukeltas pasekmes. Atrodė, kad nieko neglumina tas faktas, jog išrinkta valdžia yra civilinė valdžia, besiremianti pasaulietinėmis politinėmis institucijomis, o karinė chunta remiasi ginklais ir paprastai priverčia visuomenę besąlygiškai jai paklusti – o tai reiškia, kad jau pagal patį apibrėžimą negali būti laikoma pasaulietine.
Kodėl taip nutiko? Kodėl Ukrainos visuomenė, vos prieš porą metų pilietiniais protestais nugalėjusi nusikalstamą Viktoro Janukovyčiaus režimą, šiandien yra pasirengusi pritarti tikinimui, kad masinis Turkijos piliečių išėjimas į gatves ginti išrinktosios valdžios nuo perversmo vykdytojų nėra turkų įsipareigojimo demokratijos principams rodiklis? Kodėl ukrainiečiai, patys linkę griebtis Maidanų kaip paskutinio tautos argumento prieš uzurpaciją, dabar taip atsainiai žiūri į masinį Stambulo ir Ankaros gyventojų pasipriešinimą kariniam perversmui ir nurašo jį kaip kažką nereikšmingo ir neverto dėmesio?
Kodėl Ukrainos visuomenė, vos prieš porą metų pilietiniais protestais nugalėjusi nusikalstamą Viktoro Janukovyčiaus režimą, šiandien yra pasirengusi pritarti tikinimui, kad masinis Turkijos piliečių išėjimas į gatves ginti išrinktosios valdžios nuo perversmo vykdytojų nėra turkų įsipareigojimo demokratijos principams rodiklis?
Kas tai? Vidiniai prieštaravimai? Visuomenės nuomonės pasikeitimas? Ir taip, ir ne.
Vienu iš pagrindinių Rusijos propagandos uždavinių buvo siekis pakeisti sąvokų „demokratiniai rinkimai“ ir „demokratinė valdžia“ sampratas. Tai, kad Hitleris į valdžią atėjo laisvų visuotinių rinkimų keliu, o Putinas džiaugiasi stipriu rusų daugumos palaikymu, sumanių propagandos žonglierių buvo išnaudojama demokratinių procedūrų sumenkinimui. Propagandininkai tikino, kad tautos dauguma yra kvaila ir visuomet išsirenka blogiausią iš visų galimų variantų, todėl jos pasirinkimo teisė turi būti apribota, ir verčiau sutelkta tam tikroje „progresyvioje mažumoje“. Tame nėra nieko labai naujo. Rusų intelektualinė mintis nuo pat klasikų laikų „bjaurisi mužikais“, pajuokdama jų užguitumą, neišsilavinimą, nuolankumą ir trumparegiškumą.
Tautos atsilikimas yra vienas iš argumentų „apšviestosios monarchijos“ ir „konstruktyviai valdančios klasės“ diktato naudai – būtent ant to buvo statoma Rusijos imperijos sistema. Toks diskursas, pastaruoju metu platinamas „liberalių vertybių“ pavidalu, yra ne kas kitas kaip propagandinis mitas, padedantis posovietinėje erdvėje išlikti autoritariniams režimams. Tokio smegenų plovimo tikslas yra ne įtikinti išsilavinusius žmones, kad būtent Putinas, Lukašenka, Janukovyčius yra jų šviesa tunelio gale, o įteigti jiems autoritarinius principus per įsitikinimą, kad jėga ir diktatas – vienintelis kelias į visuomenės vystymąsi ir klestėjimą.
Esant tokiai pasaulėžiūrai, žmonės uzurpacijos alternatyvą mato asmenybėse ir lyderiuose, o ne principuose ir teisėse, taip tapdami tokiais pat valdančiosios viršūnėlės prievartos prieš eilinius piliečius sistemos užsakovais, kaip ir jų „primityvesni“ tėvynainiai. Tarp tų, kurie stropiai laimina Putino karą su „penktąja kolona“ ar „nepaklusniais ukrainpalaikiais“ ir tų, kas svajoja apie savojo Atatiurko atėjimą, nėra jokių prieštaravimų, kai kalba pasisuka apie piliečių daugumos teisių pamynimą „didingų tikslų“ vardan.
Kai vyriausybė yra matoma kaip prievartos aparatas, teisė – kaip jėgos diktatūra, dauguma – kaip piktavališka „prasčiokų“ minia, efektyvi valdžia – kaip tėviškos figūros įsikūnijimas, kurios užduotis yra rūpintis, kištis ir nurodinėti – štai tada susiklosto situacija, kurios dėka rusų valdžios atstovams visada pavykdavo pasiekti visuomenės nejautrumą esminių pilietinių teisių ir laisvių apribojimui. Tai, kad šiandien rusiška propaganda ir toliau eksploatuoja „nusipelniusiųjų“ teisės priversti masę paklusti „visuotinio gėrio vardan“ mitą, tik eilinį kartą įrodo, kad šiuolaikinis Rusijos režimas savo viešpatavimui sustiprinti pasitelkia pačias gėdingiausias praktikas iš praeities.
Įvykius Turkijoje vertindami iš numanomų sukilusių kariškių ketinimų, į sąmokslininkus projektuodami Atatiurko pasiekimus, „turėdami galvoje“ asmenines prezidento Erdogano savybes, ukrainiečiai ir toliau transliuoja rusų imperinio valdymo modelio principus. O susidurdami su akivaizdžiu uzurpatoriumi ir engėju savo pačių šalyje, visi masiškai išeina protestuoti pagal geriausias pilietinės kovos tradicijas.
Ir visa tai todėl, kad ukrainiečių padėčiai imperinėje hierarchijoje ir „paprasto žmogaus“ priespaudos statusui visada buvo klijuojama „žemesnės rasės“ etiketė. Prieš mus - ne prieštaravimas, o dviejų civilizacinių modelių uždėjimas vienas ant kito. Valstybės sandaros kaip mažumos diktato prieš daugumą suvokimas – tai ukrainiečiai paveldėjo iš „bendros imperinės praeities“, o siekis sukurti savo valstybę ir apginti ją nuo uzurpatoriaus – tai amžina tautos svajonė apie laisvę, kuri dabar gavo galimybę būti įgyvendinta. Užtat taip ir išeina, kad visada pasirengusi lemiamais momentais susivienyti ir sukilti visuomenė nepasitiki pati savimi, kai kalba pasisuka apie valstybės valdymą ir „daugumos“ pasirinkimą.
Ukrainiečiai niekada negyveno pilnavertėje civilizuotoje teisinėje valstybėje. Jie paprasčiausiai neturi patirties, kaip iš tiesų demokratiniame modelyje tarpusavyje sąveikauja skirtingi visuomenės sluoksniai. O ir pačią demokratiją, kur daugumos valdžia yra neginčijama, o mažumos teisė - garantuota ir apsaugota, jie pažįsta tik iš propagandininkų ir manipuliatorių interpretacijų. Kovodami tautinio išsilaisvinimo kovose Maidanuose ir susirėmimų taškuose, priešindamiesi tiems, kas įprato tautą matyti tik kaip asmeninių merkantilinių tikslų įgyvendinimo priemonę, ukrainiečiai kol kas dar neperėjo į naują etapą. Tautinio išsivadavimo kova dar nesibaigė, o laikas jau reikalauja jų pradėti kovą už savo teises. Teisių, kaip lygybės tarp lygių, suvokimas kyla ten, kur jau nebėra užsienio legionų, kur nebeviešpatauja per prievartą primesti svetimi valdovai.
Iš tiesų Ukrainos visuomenėje kilusi diskusija dėl įvykių Turkijoje liudija apie tai, kad visuomenė pradėjo jausti savo heterogeniškumą ir ėmėsi ieškoti apsaugos mechanizmų. Šiandieninė dilema, klausianti, kas geriau – progresyvios mažumos diktatas ar tik savo interesais susirūpinęs autoritariškas valdovas, išrinktas rinkėjų daugumos – yra susijęs ne su Turkija, o su pačia Ukraina ir tais iššūkiais, kurie jai šiandien tenka. Visuomenės sąmonėje kylantys klausimai - „kaip judėti į priekį, kai didžiulė masė žmonių nesiekia dirbti pokyčių vardan ir simpatizuoja populistams?“ ir „kaip apsaugoti šalį nuo valdžion patenkančių prasisiekėlių, manipuliuojančių visuomenės baimėmis ir prietarais, kad pasiektų savo asmeninius tikslus?“ - yra ne kas kitas, o visuomenės išsiskirstymo į sluoksnius pagal interesų sferas rezultatas.
Dar toli iki tol, kai susiformuos ideologinės partijos ir atsiras rinkėjai, savo sprendimus rinkimuose grindžiantys idealais, o ne personalijomis. Kiek dar toli iki visuotinio supratimo, kodėl demokratiniame pasaulyje niekam net neateina į galvą abejoti sprendimu, priimamu visuotiniuose rinkimuose? Ir kaip demokratijoms pavyksta pažaboti valdžios ištroškusius lyderius, net tada, kai jie prisidengia juos išrinkusios daugumos valia? Tačiau mes jau matome, kaip vienalytė „engiamųjų“ masė skirstosi į grupes, formuoja reikalavimus ir oponuoja.
Tai, kad svetimas imperinis implantas apie save žinoti davė būtent dabar, kai ukrainiečiai stovi pačioje demokratinio kelio pradžioje, duoda galimybę pervertinti visuotinius įsitikinimus ir sukurti valstybę, kurioje dauguma ir mažuma nereikš nelygybės, diktato, „išrinktųjų“ viršenybės prieš „prastuomenę“. Kad ir kaip susiklostytų Turkijos ateitis, Ukrainai reikės spręsti savo pačios dilemą, kas vis dėlto yra ukrainietiška demokratija: procedūros ir principai ar apšviestosios mažumos diktatas?
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
