Šiuo metu jau yra pakankamai tai patvirtinančių duomenų, kad galėtume drąsiai pasakyti: nepriklausomas kandidatas į prezidentus Evanas McMullinas turi labai realų šansą lapkričio 8 dieną laimėti rinkimus Jutos valstijoje. Ir nors apie šį žmogų jūs greičiausiai nieko negirdėjote, net keletas svarbių apklausų rodo, kad jo kova su respublikonų kandidatu Donaldu Trumpu Jutoje vyksta petys petin.

O jei laimėti Jutoje jam pavyks, jis padarys tai, kas nebuvo padaryta 92 metus, o nuo Pilietinio karo laikų buvo pasiekta vos kartą: laimės prezidento rinkimus vienoje valstijoje ir pasieks taip vadinamą protesto pergalę.

Kita vertus, tai, ką bando pasiekti McMullinas, neturi jokio precedento, mat, per visą šios šalies istoriją, nė vienas kandidatas nėra sąmoningai nukreipęs dėmesio vos į vieną valstiją ir joje laimėjęs.

Apskritai, žvelgiant į prezidento rinkimų istoriją, atvejai, kai trečiosios partijos kandidatai laimi kokiose nors valstijose, yra nepaprastai reti, ir kai tai nutikdavo, tai būdavo dėl vykstančių rasinių nesutarimų. Amerikos Nepriklausomųjų partijos kandidatas George’as Wallace’as 1968-aisiais metais laimėjo penkiose pietinėse valstijose. Valstijų teisių partijos kandidatas Stromas Thurmondas laimėjo dar keturias 1948-aisiais. O dvi pietinės valstijos 1960-aisiais pasiliko „nepasirinkusių“ statusą, vietoj to, kad rinktųsi Johną F. Kennedy arba Richardą Nixoną. Visa tai vyko kovos už pilietines teises eroje, ir apskritai buvo įmanoma tik dėl šalyje vykusių neramumų.

Be šių atvejų, joks trečiosios partijos kandidatas nėra laimėjęs nė vienoje valstijoje nuo pat 1924-ųjų, kai senatorius Robertas La Follette laimėjo prezidento rinkimus gimtojoje Viskonsino valstijoje.

Kaip ir La Follette, McMullinas viliasi laimėti gimtojoje valstijoje. Tai jis daro taip, kad akivaizdu, jog siekia pergalės išimtinai protesto vardan. Visas McMullino kampanijos dėmesys buvo nukreiptas į jo valstijos mormonus (jis pats išpažįsta šią religiją), kurie negali pakęsti Donaldo Trumpo, tačiau pakankamai nemėgsta ir Hillary Clinton, kad McMullinui atsivertų neįprastas kelias į pergalę. Kitoms valstijoms jis praktiškai neskyrė dėmesio, ir net apie savo kandidatūrą paskelbė per vėlai, kad patektų į daugumos valstijų balsavimo biuletenius.

Ir štai, šiandien turime štai tokią realybę: jo ir Trumpo šansai laimėti Jutoje yra apylygiai. Clinton nuo jų abiejų atsilieka nelabai smarkiai, tačiau Juta tradiciškai yra „raudona“ valstija, tad vargu ar demokratų kandidatės šansai per savaitę padidės.

1924-aisiais La Follette ambicijos buvo didesnės. Tuomet atrodė, kad jis, kandidatuodamas po naujai sukurtos Progresyviosios partijos vėliava, ir kaltindamas abu didžiųjų partijų kandidatus perdėtu konservatyvumu, gali laimėti daugiau nei 10 valstijų.

„1924-aisiais žiniasklaidos pranešimai prognozavo, kad La Follette laimės gimtojoje Viskonsino valstijoje ir galimai dar 12 šiaurės vakarinių valstijų. Žurnalistai pranašavo, kad La Follette galia ir įtaka suskaldys respublikonus, bei tikėtinai sudarys situaciją, kad prezidentą ir viceprezidentą išrinkti teks atitinkamai Atstovų rūmams ir Senatui. Vietoj to, dauguma rinkėjų, kurie numanomai turėjo už La Follette balsuoti, to nepadarė“, – 2000-aisiais rašė Santa Clara universiteto profesorė Nancy C. Unger.

Tąkart La Follette labai pasitarnavo tai, kad dviejų didžiųjų partijų kandidatų – demokrato Johno Daviso ir respublikono Calvino Coolidge’o – kova žmonių neįkvėpė. Galiausiai tuose rinkimuose jis laimėjo tik savojoje valstijoje, o dar 12 valstijų (visos jos buvo į vakarus nuo Viskonsino) finišavo antras (ir aplenkė Davisą).

Prieš tai 1912-aisiais dar buvo Theodore’as Rooseveltas – buvęs prezidentas, kurio trečiosios partijos kandidatūra vargiai gali būti pavadinta protesto žygiu. Tais metais jis po rinkikų kolegijos balsavimo liko antrojoje vietoje. O tarp Pilietinio karo ir Roosevelto nors kurioje valstijoje laimėti sugebėjo vos vienas kandidatas: Populistų partijos kandidatas Jamesas Weaveris, kuris 1892-aisiais laimėjo penkiose valstijose į vakarus nuo Misisipės, pažadėjęs kovoti su milijonieriais.

Prieš Pilietinį karą, Amerikos politika buvo kur kas labiau segmentuota, nuolat atsirasdavo (ir dingdavo) įvairios partijos. Nenuostabu, kad tais laikais ne vienas trečiosios partijos kandidatas prezidento rinkimuose yra pasiekęs ryškesnių pergalių.

Tačiau per visą istoriją nuo Pilietinio karo, tai, ką bando padaryti McMullinas, tiesioginio precedento neturi. Pamatysime, ar Jutos gyventojai prisijungs prie šitokio McMullino protesto.