Trečiadienį prezidentas Barackas Obama nominavo savo kandidatą į Aukščiausiąjį teismą, kuris pakeistų teisėją a.a. Antoniną Scalią. Merrickas Garlandas yra centristinių pažiūrų, politikos įtakoms nepasiduodantis ilgametę patirtį turintis teisėjas, labai gerbiamas tiek demokratų, tiek respublikonų kolegų už savo nepriekaištingą darbinę etiką.
„Aš sakiau, kad į šį procesą žiūrėsiu rimtai, ir savo pažadą išpildžiau, – kalbėjo Obama Baltųjų rūmų Rožių sodelyje pranešdamas apie savo sprendimą. – Buvo vienas vardas, kuris pakartotinai skambėjo tiek iš respublikonų, tiek iš demokratų lūpų, ir tas vardas buvo Merrickas Garlandas.“
„Tai yra didžiausia mano gyvenimo garbė, neskaitant to, kai daugiau nei prieš 20 metų Lynn sutiko už manęs tekėti, – akivaizdžiai susigraudinęs pasakė Garlandas, rankos gestu parodydamas į publikos gretose esančią žmoną. – Man negali būti aukštesnės tarnystės nei būti Jungtinių Valstijų Aukščiausiojo teismo nariu.“
63-ejų baltaodis Garlandas į Aukščiausiojo teismo sudėtį neįneštų jokios rasinės, etninės ar lytinės įvairovės (kas jau užkliuvo kai kuriems radikaliausiems kairiesiems kritikams). Viskas, ką jis gali pasiūlyti, – tai jo ilga ir labai teigiamai vertinama karjera valstybiniame sektoriuje, įskaitant darbą Teisingumo departamente ir Vašingtono apeliaciniame teisme, kur jis dirba nuo 1997-ųjų ir dabar yra vyriausiuoju teisėju. Garlando paskyrimas į Aukščiausiąjį teismą taip pat nepažymėtų teismo posūkio liberaliąja kryptimi. Turint galvoje jo amžių ir nuosaikią poziciją, greičiausiai jo sprendimai pačiais karščiausiais šiandienos klausimais – tokiais kaip balsavimo teisės, ginklų kontrolė ir prezidento galių mastas – būtų labiau pragmatiški nei radikalūs ir novatoriški.
Kaip tik dėl šių priežasčių Garlandas yra mažiausiai kontroversiškas (ir teoriškai – labiausiai tikėtinas, kad bus patvirtintas) kandidatas iš visų, kurie buvo svarstomi. Labai tikėtina, kad šį kandidatą Obama pasirinko būtent dėl to – kad nuslopintų Senato respublikonų pasipriešinimą, apie kurį šie paskelbė iš karto po Scalia mirties.
„Mūsų Aukščiausiasis teismas yra unikalus. Jis turėtų būti aukščiau politikos. Jis privalo būti aukščiau politikos, – kalbėjo prezidentas. – Leisti suprasti, kad tokio kvalifikuoto ir gerbiamo profesionalo ir žmogaus kaip Merrickas Garlandas kandidatūra nė nesusipelno svarstymo... būtų precedento neturintis atvejis.“
Obama rimtai svarstė Garlando kandidatūrą 2010-aisiais, kai atsilaisvino vieta į pensiją išėjus teisėjui Johnui Pauliui Stevensui. Galiausiai buvo pasirinkta tuometinės prezidento vyriausiosios advokatės, jį atstovavusios prieš Aukščiausiąjį teismą, Elenos Kagan kandidatūra. Garlandas taip pat buvo svarstytas ir 2009-aisiais, kai į pensiją išėjusį Davidą Souterį pakeitė teisėja Sonia Sotomayor.
Garlandas turi keletą pliusų, kurie, bent jau teoriškai, jam turėtų pasitarnauti dabartinėje smarkiai poliarizuotoje aplinkoje, įskaitant tai, kad jis pažįsta vyriausiąjį teisėją Johną Robertsą – jaunystėje jiedu dirbo garsiajam Niujorko teisėjui Henry Friendly ir kartu dalyvavo bylose Vašingtono teismuose, kai Robertsas ten dirbo 2003-2006-aisiais.
Harvardo universiteto Teisės mokyklos absolventas Garlandas yra vyriausiasis Vašingtono apylinkės teismo teisėjas. Šios apylinkės teismas yra plačiai laikomas antruoju svarbiausiu federaliniu teismu (po Aukščiausiojo): jame dirbo nemažai būsimųjų Aukščiausiojo teismo teisėjų (tokių kaip Scalia, Clarence’as Thomasas ir Ruth Bader Ginsburg); šis teismas svarsto svarbias federalinio reglamentavimo veiksmų bylas dėl tinklo neutralumo, sveikatos priežiūros ir aplinkosaugos.
Pagal Konstituciją, dabar Senatas turėtų vykdyti savo pareigą ir svarstyti Obamos kandidato tinkamumą bei suteikti reikalingą „konsultaciją ir pritarimą“ spręsti, ar Garlandas turėtų būti patvirtintas Aukščiausiojo teismo teisėju.
Atrodytų, teisėjas Merrickas Garlandas yra kaip tik toks asmuo, kuris, pagal Konstitucijos logiką, turėtų tarnauti Aukščiausiajame teisme. Šiandieninėje susiskaldžiusios valdžios eroje Garlandas yra tikras bendro sutarimo kandidatas – pakankamai konservatyvus kriminalinio teisingumo klausimais, pakankamai liberalus administracinės ir konstitucinės teisės srityje. Jis yra plačiai gerbiamas konservatyvių teisėjų ir Aukščiausiojo teismo narių. Per aštuoniolika teisėjavimo metų jis įrodė esąs intelektualus, sąžiningas ir nuosaikus – pastaroji savybė erzina kai kuriuos liberalus.
Tačiau visa tai nesvarbu. Mes juk puikiai žinome, kad Senato respublikonai verčiau rizikuos galimybe, kad naująjį Aukščiausiojo teismo teisėją skirs prezidentas Trumpas, nei laikysis savo priesaikos, pasakytos uždėjus ranką ant Biblijos, paklusti Konstitucijai. Iš karto po Scalia mirties Senato teismų komiteto pirmininkas respublikonas Chuckas Grassley ir Senato daugumos lyderis Mitchas McConnellas iš karto pažadėjo nė nesvarstyti jokių kandidatūrų, argumentuodami, kad naująjį teisėją skirti turi tas, kas laimės prezidento rinkimus lapkritį.
Iš tiesų, šis atvejis precedento neturi. Jokia „Thurmondo taisyklė“, joks kandidatūrų atmetinėjimas, joks delsimas ir gumos tempimas negali prilygti atviram atsisakymui apskritai svarstyti Aukščiausiojo teismo nominacijas, nors iki prezidento kadencijos pabaigos yra likę pilni devyni mėnesiai. Kita vertus, ar apskritai šie siaubingi politiniai metai turi kokį nors precedentą? Senato respublikonai reiškia nepasitenkinimą Donaldo Trumpo kandidatūra, tačiau jo ekstremizmą nuo jų pačių ekstremizmo skiria ne toks jau didelis atstumas, kaip jie norėtų tikėti.
Atrodytų, teisėjas Merrickas Garlandas yra kaip tik toks asmuo, kuris, pagal Konstitucijos logiką, turėtų tarnauti Aukščiausiajame teisme. Šiandieninėje susiskaldžiusios valdžios eroje Garlandas yra tikras bendro sutarimo kandidatas – pakankamai konservatyvus kriminalinio teisingumo klausimais, pakankamai liberalus administracinės ir konstitucinės teisės srityje.
Perdėto politizavimo taisyklėms paklūsta ir politikos ekspertai. Vietoj to, kad kalbėtų apie Garlando pažiūras į Konstitucijos interpretavimą, jie verčiau kalba apie tai, kad jis yra kompromisinis kandidatas (gal kai kuriems respublikonams priimtinesnis 63-ejų nuosaikių pažiūrų teisėjas nei koks nors 40-metis liberalas, kurį ateityje paskirtų Hillary Clinton) arba apie tai, kad jis yra per saugus pasirinkimas (pirmą kartą į šį postą Obama pasiūlė baltaodį vyrą). Dar kiti svarsto, kad Grassley laukianti rinkiminė kova privers jį persigalvoti ir imti svarstyti kandidatūrą, kad žiniasklaidos kritika nepakenktų jo tikimybei būti perrinktu.
Trumpai tariant, kalbama yra apie viską, išskyrus tai, kas yra Merrickas Garlandas ir kokias pažiūras bei vertybes jis atstovauja. Juk jei tai būtų ne rinkiminiai metai, o Senatas dirbtų savo darbą, šiuo metu būtų diskutuojama apie visai kitus dalykus. Būtų kalbama apie tai, kad jo patirtis teisminėn atsakomybėn patraukiant vidaus teroristus „unabomberį“ ir Timothy McVeigh dabartiniame terorizmo amžiuje paverčia jį idealiu kandidatu į Aukščiausiąjį teismą; arba, jei esate pilietinio liberalizmo atstovas, reikštumėte nerimą, kad jis galimai balsuos už platesnio masto stebėjimą ir mažesnį gyventojų privatumą. Būtų kalbama apie tai, kaip jo akademinė patirtis antimonopolinės teisės srityje galėtų prisidėti prie garsių bylų, susijusių su korporacijų kaip asmenų teisėmis (pavyzdžiui, „Citizens United“ ir „Hobby Lobby“). Būtų kalbama apie tai, ką iš tiesų reiškia jo teiginys, išsakytas per jo paskyrimą teisėju 1995-aisiais, kad „federaliniai teisėjai neturi įgaliojimo nuklysti, kad išspręstų visuomenės problemas. Teismo vaidmuo yra taikyti įstatymus prieš juos esančiai bylai ir jos faktams“, ir kokią įtaką jo pozicija turėtų tokiems kontroversiškiems klausimams kaip abortai.
Tai yra svarbūs ir būtini klausimai, apie kuriuos dabar turėtų būti kalbama. Racionalūs žmonės gali (ir turi) dėl jų nesutarti – mūsų sistema yra sukurta veikti būtent taip. Tačiau dabar, regis, yra naivu net juos bandyti iškelti. „Tegu sprendžia žmonės!“, unisonu šaukia respublikonai. Lyg tie žmonės nenusprendė 2012-aisiais, kai antrai ketverių metų kadencijai išrinko prezidentą Baracką Obamą.
Tad, galų gale, ar galima nors kažką šioje situacijoje padaryti, apart manevravimo tarp politinės dešinės ir kairės viešųjų ryšių pozicijų? Na, pirmiausia, jei Senatas nesiims svarstyti teisėjo Garlando kandidatūros, tai padaryti turėtų spauda. Ne, mes nekalbame apie spekuliacijas apie tai, kokie motyvai paskatino Obamą pasirinkti būtent šį kandidatą ir ko jis tikėjosi pasiekti, o apie intelektualią diskusiją apie teisėjo profesinį svorį ir atstovaujamą teisinę filosofiją. Gal tai nieko realiai ir nepakeis, bet juk nors kažkas turėtų elgtis taip, lyg mes vis dar turėtume funkcionuojančią demokratiją, tiesa?
Visų antra, niekam ne paslaptis, kad Merrickas Garlandas yra plačiai gerbiamas konservatyvių teisėjų (ir Aukščiausiojo teismo narių). O jei šie teisėjai, besimėgaujantys paskyrimais iki gyvos galvos, pasipriešintų savo ideologiniams kolegoms iš „Federalist Society“ ir „Judicial Crisis Network“ bei paragintų Senatą nesielgti kiauliškai ir bent jau surengti kandidatūros svarstymą? Kažkas turi imtis atsakomybės ir iniciatyvos bei tapti #SCOTUSNominee mūšio Tedu Olsenu (Olsenas yra garsusis konservatorius teisininkas ir Busho Teisingumo departamento generalinis advokatas, kuris padėjo perkelti bylinėjimąsi dėl tos pačios lyties santuokų iš partinio susipriešinimo į teisinę plotmę). Ar kažkas išdrįs šįkart žengti tokį žingsnį?
Ir, svarbiausia, norėtųsi tikėti, kad tokia cirką (ar Trumpą, tai vienas ir tas pats) primenanti teisėjo skyrimo situacija privers daugiau žmonių atidžiau pažvelgti į vyrą, kurį prezidentas Obama pavadino „rimtu žmogumi ir pavyzdiniu teisėju“, asmeniu, kuriam nesvetimas „padorumas, žmogiškumas ir racionali logika“. Nes iš pirmo žvilgsnio jis atrodo tiesiog kaip labai tinkamas žmogus, įtrauktas į labai netinkamą situaciją.
Nuotraukoje: Merrickas Garlandas ir prezidentas Obama
