Pirmadienį, kovo 14 dieną, Vladimiras Putinas Užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui ir Krašto apsaugos ministerijos vadovui Sergejui Šoigu įsakė pradėti pagrindinių karinių dalinių išvedimą iš Sirijos. Pagal jo planus, daliniai turėjo palikti bazę kovo 15 dieną. Pasak Putino, Krašto apsaugos ministrui iškelti tikslai ir uždaviniai yra „pilnai įgyvendinti“, tad Užsienio reikalų ministerijai pavesta „pagreitinti Rusijos Federacijos dalyvavimą taikos proceso Sirijoje atkūrime“.
Ši naujiena sujudino sukrutino ekspertų ir „putinizmo žinovų“ gretas. Nuo pat Sirijos avantiūros pradžios buvo ne kartą išsakyta mintis, kad su šia karine operacija Putinas pabandys „išmainyti Siriją į Donbasą“, kad paskui „išmainytų Donbasą į Krymą“. Mainų tema analitikų gretose tapo pagrindine ir labiausiai išreikšta, tvirtai susiejusia Artimuosius Rytus ir Ukrainos rytus į tam tikrą „strateginį planą“. Šiandien gi rusų karinių pajėgų išvedimas iš Sirijos yra laikomas vos ne būsimos režimo griūties pranašu. Ekspertai ir analitikai iš karto išvedė paraleles su sovietinių karinių dalinių išvedimu iš Afganistano.
Tačiau iš tiesų viskas yra kur kas sudėtingiau. Putino Rusijai Afganistanu tapo Ukraina. O štai „Sirijos epopėja“ geriausiai mums pademonstruoja rusišką hibridinę taktiką, kurią Kremlius kartas nuo karto naudoja, kad pasiektų savo tikslus.
Sudėliojus pastarojo dešimtmečio įvykių chronologiją tampa akivaizdu, kad dar iki Rusijos agresijos Ukrainoje įvyko labai svarbi karinė ir politinė rusų operacija Gruzijoje 2008-aisiais. Priminsiu, kad dislokuotos Rusijos karinės pajėgos Gruzijoje - tai toli gražu ne Putino iniciatyva. Iš pačių pradžių rusams tenai teko taikdarių vaidmuo, tačiau laikui bėgant situacija pasikeitė. Iki 2008-ųjų metų Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis ir jo vyriausybė jau ne kartą kėlė klausimą, kad tarptautinis mandatas rusų kariams taikdariams dislokuotis Gruzijos teritorijoje jau baigėsi. Net nuskambėjo siūlymai į Abchaziją ir Osetiją nukreipti tarptautines taikdarių pajėgas. Gruzija, vis garsiau reikšdama abejones dėl taikdariškos rusų karių funkcijos šalyje, jau ėmė kalbėti apie faktišką savo teritorijos okupaciją, prisidengiant taikos palaikymo misijos pretekstu. Reikėjo kažkaip spręsti Rusijos vaidmens įsisenėjusiuose konfliktuose buvusioje Sovietų Sąjungoje klausimą. Kaip tik Rusijos-Gruzijos karas ir nutraukė bet kokį dialogą šia tema.
Rusijos karinė agresija Gruzijos atžvilgiu pirmiausia pakeitė pačios Rusijos Federacijos statusą. Po to, kai rusų tankai pasiekė Tbilisį, jau niekas nebesvarstė, kokiu pagrindu Rusijos kariai buvo dislokuoti Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Po taikos sutarties su Gruzija, Rusija dar ryškiau sustiprino savo statusą. Jai jau nebereikėjo tarptautinio mandato, kad galėtų laikyti savo karinius dalinius suverenios valstijos teritorijoje, tuo pat metu netampant viena iš konflikto pusių.
Antruoju kariniu-derybiniu regionu, skirtu stiprinti savo tarptautinį statusą, Rusijai ir jau asmeniškai Vladimirui Putinui tapo Sirija. Po to, kai Assado režimas pradėjo karą su savo paties piliečiais ir panaudojo prieš juos cheminį ginklą 2013-aisiais, po derybų su Sirija Putinas buvo laikomas vos ne pasaulinio lygio taikdariu. Visiškai rimtai ir be kruopelytės ironijos skambėjo pasiūlymai nominuoti jį Nobelio taikos premijai.
Įsiveliančiai į karinius konfliktus, juos inicijuojančiai, esančiai vienai iš konflikto pusių Rusijai kas kartą vis kažkaip pavykdavo pagerinti savo statusą tarptautinėje arenoje būtent tuo metu, kai būdavo deramasi dėl taikos ar tolimesnio situacijos sureguliavimo. Prieš mus – taktika, kurioje karinė agresija yra panaudojama kaip „kvietimas deryboms“, kurių dėka Rusija sprendžia ir įgyvendina savo geopolitinius ir pozicinius uždavinius. Įtvirtinusi aukštesnį statusą viename taške, Rusija iš karto nukreipdavo savo agresiją į kitą, kas leido jai praktiškai nebaudžiamai pažeidinėti tarptautines normas.
Viską pakeitė Ukrainos atvejis. Reikia suprasti, kad Krymo aneksiją įvykdė ne šiaip sau posovietinės valstybės lyderis, o „taikdarys, užkirtęs kelią cheminiam karui“, „įtakingiausias pasaulio politikas“ („Forbes“ nuomone), potencialus Nobelio taikos premijos laureatas, t.y. žmogus su labai pozityvia reputacija. Kai toks žmogus kalba apie kovotojus, fašistus ir chuntas, juo paprastai yra tikima. Tačiau šįkart viskas atsitiko priešingai. Kremliaus bandymui pateisinti Krymo aneksiją kažin kokia ten „referendume išsakyta tautos valia“ ir pristatyti „mandagią okupaciją“ kaip taikdarišką misiją, pasaulis priešpastatė griežtą rezoliuciją dėl Ukrainos sienų vientisumo ir neliečiamumo. Tai buvo smūgis žemiau juostos. Dalykai buvo pavadinti tikraisiais vardais. Agresija buvo pavadinta agresija. Po to sekė sankcijos ir tarptautinė izoliacija.
Krymo atveju ir vėl buvo taikomas rusų pamėgtas karinis šantažas, tačiau čia nebuvo „pagrindo diskusijoms“. Rusijai reikėjo kuo skubiau atrasti „stiprų argumentą, pateisinantį derybas“. Ir tas argumentas buvo atrastas: juo tapo Donbasas. Ir tuomet nutiko tai, ko Kremliaus strategai tikrai nesitikėjo ir nelaukė. Bandymų nutraukti karinius veiksmus Donbase metu pasaulis ne tik įvardijo Rusiją kaip vieną iš konflikto pusių, tačiau nubaudė ją sankcijomis, taip paversdamas atsakingąja šalimi už tai, kas vyksta. Taktika ir vėl suveikė – karinis šantažas atvedė prie derybų stalo. Tačiau šiose derybose, skirtingai nei anksčiau, Rusija atsidūrė visai kitame, labai nepalankiame vaidmenyje. Ir štai Putinas jau ne tarptautinis žaidėjas, ne taikdarys, ne kandidatas į Nobelio taikos premiją. Jis – kaltas dėl kraujo praliejimo, žmogus, gyvenantis savo paties susikurtoje realybėje, politikas-atstumtasis.
Lygiai taip pat, kaip po karinių dalinių išvedimo iš Afganistano Sovietų Sąjunga išėjo ir iš Rytų Europos, taip ir dabar Rusijai teks išeiti iš posovietinės erdvės, taip ir nesugebėjus legitimizuoti savo „taikdariško“ vaidmens Ukrainoje.
Derybos dėl Donbaso ne tik susilpnino Rusijos statusą, jos sudarė pavojaus sąlygas Putino režimo gyvavimui. Būtent Ukraina tapo Rusijos Afganistanu, vien jau dėl to, kad už invaziją į Ukrainos teritoriją Rusijai teko tarptautinės sankcijos ir izoliacija. Ukrainos atveju (taip pat kaip ir Afganistano), kalba eina apie sankcijas už karinę invaziją ir ekonominio spaudimo svertus neadekvačiam režimui.
Karinė operacija Sirijoje Putinui – bandymas grįžti prie pirminio taško. Ėmęsis Sirijos avantiūros Kremlius pabandė atstatyti situaciją, kurios dėka Rusija buvo įgavusi gerbtiną poziciją tarptautinėje arenoje. Ir vėl buvo panaudota ta pati taktika – „kraujo praliejimas kaip pagrindas deryboms“. Ir viskas vien tam, kad priverstų pasaulį pamiršti apie karinio įsiveržimo į Ukrainą suteptą jo reputaciją. Planas buvo paprastas: panaudoti vieną karinę operaciją tam, kad išvengtų atsakomybės už kitą.
Kalbėdamas apie tai, kad pagrindinė karinė užduotis Sirijoje buvo įgyvendinta, Putinas nė kiek negudravo. Rusijos karinė operacija Sirijoje pareikalavo daugybės žmonių gyvybių. Tad, šia prasme, taktika „kraujo praliejimas mainais į derybas“ buvo įgyvendinta kaip priklauso. O dabar, norint išvengti atsakomybės už Ukrainos rytuose sukeltą karą, Rusijai būtina ir vėl pasaulio akyse tapti saugumo garantu, šalimi taikdare. O kad tai įvyktų, reikalingos derybos, turinčios sustiprinti ir išaukštinti Vladimiro Putino statusą ir grąžinti jį į tarptautinių politikos žaidėjų gretas.
Ekspertų prognozės, kad Rusijos pasitraukimas iš Sirijos gali paaštrinti karinę padėtį Donbase, pagrindo turi tik tuo atveju, jei, pasinaudojant Sirija, Rusijai pavyks pakeisti savo tarptautinį statusą. Viskas priklausys nuo to, kokį nuosprendį šiuo klausimu pateiks Vakarai. Ar sutiks Vakarų šalys Sirijos klausimą laikyti uždarytu, o karių išvedimą iš šalies – „geros valios ženklu“? Ar sutiks pasaulio lyderiai atsiimti reikalavimą išvesti Rusijos karius iš Ukrainos mainais už savanorišką karių išvedimą iš Sirijos? Kitaip tariant, ar sutiks pasaulis Siriją laikyti Afganistanu, tuo pat metu, kai Ukrainos pietūs ir rytai lieka okupuoti priešo?
Tai sudėtingas žaidimas, nuo kurio rezultatų gali priklausyti visos posovietinės erdvės likimas. Jei Vladimirui Putinui šiandien nepavyks pasauliui primesti jam palankios derybų koncepcijos, pakeisti savo statuso ir pateisinti nusikalstamos Rusijos kariuomenės veiklos suverenios Ukrainos teritorijoje, tai rytoj garantuotai kils klausimai dėl visų kitų karštųjų taškų, prie kurių nagus yra prikišusi Rusija.
Lygiai taip pat, kaip po karinių dalinių išvedimo iš Afganistano Sovietų Sąjunga išėjo ir iš Rytų Europos, taip ir dabar Rusijai teks išeiti iš posovietinės erdvės, taip ir nesugebėjus legitimizuoti savo „taikdariško“ vaidmens Ukrainoje.
Entuziazmas ir džiūgavimas, susijęs su Rusijos dalinių išvedimu iš Sirijos, gali pasirodyti priešlaikinis, jei pasaulio lyderiai, išvesdami paraleles su sovietinių karių išvedimu iš Afganistano, sutiks šį žingsnį laikyti nuolaidumu, Rusijos režimo silpnėjimu. Afganistanas – tai sankcijos, pirmiausia susilpninusios, o paskui ir galutinai sunaikinusios agresyvų sovietinį režimą. Sankcijos – tai Ukraina. Ukraina – tai Donbasas. Tik, tada, kai bus paskelbta apie kariuomenės išvedimą iš šio asmeninio putiniško Afganistano – tik tada bus galima kalbėti apie artėjantį ir neišvengiamą režimo žlugimą.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
