„Jeigu turite paslapčių, palikite jas man.“ Ir tai tiesa – lietuvių kilmės amerikiečių rašytoja Rūta Šepetys pragyvenimui užsidirba tyrinėdama pamirštas istorijas ir iš jų kurdama tarptautinius bestselerius, skirtus jaunimui, rašo „The Washington Post“.
Jos naujausia knyga, „Salt to the Sea“, mus supažindina su didžiausia jūrine katastrofa istorijoje. 1945 m. laivas „Wilhelm Gustloff“ išplaukė į kelionę per Baltijos jūrą, gabendamas Antrojo pasaulinio karo pabėgėlius. Jam nuskendus žuvo daugiau nei 9 000 žmonių.
„Tai istorija, kurią mes pamiršome“, - sako Šepetys. Ji ją pasakoja iš keturių jaunuolių perspektyvos – lietuvės medicinos sesers, lenkų pabėgėlio, vokiečių dezertyro ir iš Hitlerjungeno išmesto nacio.
Daugeliu atžvilgių, „Salt to the Sea“ yra jos geriausiai žinomos knygos, „Between Shades of Gray“ („Tarp pilkų debesų“), idėjinis tęsinys. Pirmojoje knygoje pasakojama istorija apie sovietų okupantų į Sibiro mirties stovyklą išremtą lietuvių šeimą. Pagal šį rašytojos romaną šiuo metu statomas ir filmas; „Ashes in the Snow“ planuojama išleisti 2017 m.
„Aš rašau knygas, bet tai nėra mano istorijos, - sako Šepetys. – Tas faktas, kad jos tampa bestseleriais, reiškia, jog skaitytojai sako – „Pasaulis jūsų nepamiršo, jūs esate svarbūs, ir mes apie jus galvojame“.“
Rašytoja su „The Washington Post“ kalbėjosi apie lietuviškąjį feminizmą, tautiškumą ir rašymo subtilybes.
- Informaciją knygai „Salt to the Sea“ rinkote net trejus metus. Kaip jums pavyko sutraukti tokį komplikuotą istorijos laikotarpį į knygą, kurią skaityti taip lengva ir įdomu?
- Man tai pavyko todėl, kad visą dėmesį sutelkiu į pačius liudytojų pasakojimus. Rengdama savo pirmąją knygą, „Between Shades of Gray“, aš susitikau su žmonėmis, kurie patys buvo pasmerkti gyvenimui tose mirties stovyklose Sibire, ir jų pasakojimai buvo be galo emocingi. Viena moteris man pasakė – „Jie mane išvežė vienais naktiniais“, ir tai galiausiai tapo pirmąja knygos eilute. Man tie pasakojimai yra labai svarbūs, nes jie turi emocinio autentiškumo.
Rengdama savo pirmąją knygą, „Between Shades of Gray“, aš susitikau su žmonėmis, kurie patys buvo pasmerkti gyvenimui tose mirties stovyklose Sibire, ir jų pasakojimai buvo be galo emocingi. Viena moteris man pasakė – „Jie mane išvežė vienais naktiniais“, ir tai galiausiai tapo pirmąja knygos eilute.
- Ar tai viena iš priežasčių, kodėl pagrindine veikėja pasirinkote merginą? Tas emocinis autentiškumas?
- Tai tikrai viena iš priežasčių, bet yra ir dar viena. Lietuvių kultūroje, moteriškasis archetipas ir moteriška dvasia yra labai svarbūs. Lietuvos okupacijos laikotarpiu sovietai išžudė visus geriausius ir inteligentiškiausius vyrus, ir moterys turėjo išgelbėti kultūrą, kalbą, šalies tradicijas. Dauguma jų tam pasitelkė meną ir muziką. Tokiu būdu ta moteriškoji dvasia išliko. Net ir Lietuvos prezidentė yra moteris.
- Ar kada jautėte nepasitenkinimą tuo, kaip istorijos yra mokoma Jungtinėse Valstijose?
- Dažnai susimąstau, kas nusprendžia, kokiu būdu istorija yra išsaugoma ir atpasakojama? Kodėl vienos mūsų istorijos dalys tampa mūsų kolektyvinės sąmonės dalimi, o kitos lieka amžiams paslėptos? Tai mane tikrai neramina.
- Koks jausmas buvo augti Vidurio Vakaruose su tokia pavarde kaip jūsų ir tokia savita kultūra?
- Tai man padarė milžinišką įtaką. Netgi galėčiau sakyti, kad rašydama pirmąją knygą aš greičiausiai tiesiog ieškojau savo pačios identiteto. Augdama Detroite su tokia pavarde kaip mano jaučiausi ganėtinai vieniša. Apie Lietuvos istoriją pirmą kartą daugiau sužinojau tik būdama paauglė, ir tai mane labai paveikė. Kartą vienas sociologas manęs paklausė, ar jaučiu savo tautiškumą, ir aš tikrai jį jaučiu. Knygų skaitymas padeda jaustis ne tokiu vienišu pasaulyje, bet tą patį daro ir jų rašymas. Kiekvieną dieną aš sutinku vis naujus žmones, ir visuomet pagalvoju, „Viešpatie, kur jūs buvote, kai buvau vaikas?“. Aš jaučiausi tokia keista ir atstumta, bet tokia daugybė žmonių išgyveno tą patį, ką ir aš.
