Tautinį kostiumą vilkinčios Amerikos lietuvės Onos Žekonis nuotrauka sudomino italų „Vogue“ fotoredaktorius ir pasirodė žurnalo internetiniame puslapyje. O.Žekonis įamžinęs amerikiečių fotografas Jasonas Lavengoodas su šia nuotrauka dalyvavo italų „Vogue“ organizuojamame konkurse „PhotoVogue“, kuriame ieškoma naujų talentų iš viso pasaulio.
„PhotoVogue“ galerijoje publikuojamos žurnalo fotoredaktorių atrinktos geriausios konkurso dalyvių nuotraukos, o kadras su tautinį lietuvių kostiumą vilkinčia mergina patraukė mados profesionalų dėmesį.
19-metė Amerikos lietuvė Ona Žekonis, šiuo metu studijuojanti Indianos universitete, „Baltic Bridge“ tinklaraščiui papasakojo, kad tautinis kostiumas jai turi ypatingą reikšmę.
„Visi drabužiai ir papuošalai, matomi nuotraukoje, yra arba mano mamos, arba senelės, arba prosenelės, jie mūsų šeimoje perduodami iš kartos į kartą. Mano senelė gyvendama Lietuvoje šoko tautinius šokius ir vilkėdama šiais drabužiais dalyvavo įvairiuose festivaliuose visoje Europoje. Vilkėti savo tautinį kostiumą man – tai tarsi keliauti laiku ir išgyventi savo šeimos istoriją“, – didžiuodamasi sako Ona, kuri pati aktyviai dalyvauja lietuvių šokių ir dainų šventėse.
„Aš amžinau jausiu pasididžiavimą, kad esu lietuvė. Mano kultūra išmokė mane visada būti stipria, viršyti visus lūkesčius, tikėti net ir tada, kai viską prarandi, matyti grožį paprastuose dalykuose, sunkiai dirbti vardan savo siekių, niekada nenusileisti, niekada nepasiduoti, ir amžinai didžiuotis tuo, kas esi, ir šalimi, iš kurios esi kilęs“, - kalbėjo mergina.
Kviečiame paskaityti jos interviu „Baltic Bridge“, kuriame ji plačiau pasakoja savo tautinio kostiumo istoriją ir ką ji labiausiai vertina savo lietuviškose šaknyse.
- Kodėl nusprendei fotografuotis apsirengusi tradicinį lietuvišką apdarą?
Ona Žekonis: Per kelis metus, aš socialiniuose tinkluose įsidėjau kelias savo nuotraukas su tautiniais drabužiais iš Šokių šventės ar kitų lietuviškų festivalių, vykusių čia, Amerikoje. Fotografas Jasonas Lavengoodas netyčia juos pamatė ir buvo suintriguotas tiek jų, tiek mano kultūros. Savaime suprantama, jaučiausi ekstazėje, kai jis pasiūlė man nusifotografuoti.
Jasonas Lavengoodas: Ta nuotrauka yra akivaizdžiai unikali dėl jos tautinių drabužių, tačiau ji yra kur kas daugiau nei vien jie. Tos nuotraukos jėga slypi stiprybėje ir pasididžiavime, kuriuos sužadina. Man joje labiausiai patinka tai, kad matome jauną moterį, kuri didžiuojasi savo kilme, kas matosi daugybėje fotografijų, kurias padariau jai vilkint savo tautinius lietuviškus drabužius.
Daugumoje savo fotosesijų stengiuosi pamatyti kokį nors vieną dalyką, kuris yra kitoks ir unikalus tam žmogui, o tada jį pagauti. Tai vienas dalykas, kuris išskiria Oną iš visų kitų mano portretų. Iš pradžių kelis kadrus padarėme mano studijoje. Kol ją fotografavau, man šovė mintis nusivesti ją į lauką, po visterija. Gamta tikrai padarė tą nuotrauką idealia. Man ji labai patinka. Tai neabejotinai yra vienas mėgstamiausių mano portretų, kuriuos esu padaręs.
- Ką tau reiškia turėti lietuviškas šaknis Amerikoje?
Ona: Tai man reiškia kelis dalykus. Visų pirma, tai yra priklausymo bendruomenei jausmas ir džiaugsmas. Man labai pasisekė, kad turėjau galimybę lankyti lietuviškas vasaros stovyklas (tokias kaip „Dainavos“ stovykla Mančesteryje, Mičigane) ir kad sutikau kitų lietuvių iš visų Jungtinių Valstijų ir Europos. Neįtikėtina turėti draugų grupę iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių, kuruos jungia šis ryšys – mūsų kultūra ir mūsų aistra išlaikyti Lietuvą svarbia mūsų gyvenimų ir tapatybės dalimi.
Aš taip pat esu aktyvi ateitininkų narė. Kai dar mokiausi vidurinėje mokykloje, kiekvieną mėnesį lankydavausi jų susitikimuose Čikagoje. Aš taip pat ir toliau aktyviai dalyvauju lietuviškose šventėse (dainų ir šokių), kurios išlaiko mano lietuvišką kultūrą gyvą ir dar labiau praplečia mano draugų ratą.
Tačiau tai taip pat ir didelis iššūkis. Pamenu, kaip vaikystėje iš manęs šaipydavosi, jog kalbu kita kalba ar per šventes praktikuoju kitokias tradicijas. Vėliau šie dalykai beveik visiškai pranyko man augant, ir žmonės ėmė daugiau domėtis mano kultūra vietoje to, kad laikytų ją keista ar keliančią baimę. Tačiau, tuo pat metu, man vis dar sunku apibrėžti „savęs“ jausmą. Aš esu lietuvaitė, aš esu amerikietė, bet taip pat ir nesu nė viena iš jų. Kartais būna labai sunku, nes jautiesi, tarsi niekas tavęs iš tiesų nesupranta ir nežino, ką reiškia būti „svetima“ abiejose kultūrose. Nors lankiausi Lietuvoje daugybę kartų ir didelę dalį savo vaikystės praleidau ten, nesijaučiu, jog ten priklausau ar pritampu prie kitų mano amžiaus žmonių. O būdama Amerikoje, taip pat visuomet jaučiuosi šiek tiek atsiskyrusi nuo šios kultūros, nes ji iš tiesų nėra mano, taigi visuomet tarsi skrajoju kažkur viduriuke.
- Ar turi prisiminimų iš savo apsilankymų Lietuvoje, apie kuriuos galvoji, kai esi Jungtinėse Valstijose?
Ona: Keli dalykai, kurių visuomet pasiilgstu iš Lietuvos, yra kvapai, skoniai ir jausmai. Kone kiekvieną savo vaikystės vasarą aš praleisdavau Lietuvoje ir turiu ryškių prisiminimų apie lakstymą basomis po laukinių gėlių pievas; ritinėjimąsi nuo kalniukų; lietaus kvapą ir jo pojūtį; užsnūdimą po mano močiutės vyšniomis; mėlynių ir grybų rinkimą miškuose, kvėpuojant šviežiu pušų kvapu; močiutės darže užaugintų braškių, pomidorų, agurkų, pupelių (sąrašas tęsiasi ir tęsiasi...) skynimą ir naminių cepelinų, koldūnų ir šaltibarščių valgymą.
Mano senelis taip pat turėjo daugybę žinių apie istoriją ir visuomet veždavosi kitus savo anūkus ir mane į nedidelius nuotykius ir ekskursijas po visą šalį - ištyrinėti pilis, kultūrinį paveldą, muziejus, mažus miestelius ir kitas įdomias vietas, į kurias dauguma žmonių galbūt nekreipia dėmesio.
Nors mano vaikystė kartais buvo sunki ir buvau laikoma keista dėl savo tradicijų laikymosi ir kalbėjimo svetima kalba, aš visuomet didžiuosiuosi, kad esu lietuvė. Tai yra didelė dalis manęs, kaip žmogaus, ir niekada negalėčiau įsivaizduoti savo gyvenimo be tos dalies.
Jasono Lavengoodo, Eduardo Izquierdo ir asmeninio archyvo nuotr.
