... kol gyvuos tautos atmintis. Su tokia mintimi Lemonto Maironio lituanistinės mokyklos mokytojai nutarė paminėti sausio 13 dieną. Įvykiai kurie įvyko prieš 31 metus vieni iš svarbiausių šiuolaikinės Lietuvos, o gal net ir Europos ar pasaulio istorijoje. Dar nežinia, kaip būtų pasisukęs istorijos ratas, jeigu ne tragiška 1991 sausio 13-oji. Ši diena ne tik dar stipriau apjungė Lietuvos žmones, žengiančius nauju Nepriklausomybės keliu, bet ir įrodė, kad mūsų tauta stipri dvasia, ir mes to verti. Jau niekas nesužinos, kas buvo tų 14-os didvyrių mintyse ir širdyse kai jie, beginkliai, savo kūnais bandė užtverti kelią sovietų tankams ir kareiviams. Bet argi tai svarbu? Svarbu, kad jų pasiaukojimas giliai palietė visų širdis... Pilna Vilniaus Katedros aikštė žmonių, atėjusių pagerbti. Gedulingos giesmės... gėlės... pagarba... Svarbu, kad mes visuomet prisimintume juos kaip tautos didvyrius. Nulenkime galvas jų atminimui...

Maironio mokytojai kartu su mokiniais piešė televizijos bokštus, karpė neužmirštuoles, vartė fotografines knygas bei žiūrėjo dokumentinius video įrašus apie to meto įvykius. Tačiau didžiausią įspūdį mokiniams paliko gyvai mokytojų pasakojami prisiminimai, nes nemaža dalis Maironio lituanistinės mokyklos mokytojų tuo metu buvo Lietuvoje. Pasak jų – argi galima pamiršti gatvėse riaumojančių tankų garsą? Tratančius automatus? Paskutines Lietuvos televizijos tiesioginio eterio minutes ir Eglės Bučelytės žodžius? Ir po to įsivyravusią tylą televizijos ekranuose po to, kai sovietų kareiviai užėmė bokštą ?

Kiekvienos tautos istorijoje yra vienaip ar kitaip įtakojusių vietovės, regiono ar net pasaulinio masto įvykių. Džiaukimės ir didžiuokimės, kad esame dalelė tautos, nugalėjusios kryžiuočius, atlaikiusios beveik 40 rašto draudimo metų, kovojusios ilgiausią partizaninę kovą prieš okupantus ir sugriovusios Sovietų Imperiją.

Žaneta Steponavičienė, Lemonto Maironio Lituanistinė Mokykla

Neužmirštuolė gėlė

Man tinka tas žiedas, kurs žydi blaiviai

Ir auga netoli vandens;

Nepuošia jį rūbai kaip rožę puikiai,

Dėl to ir nebijo rudens.

Žiedai pinavijų ir rožių vainikai,

Nors gražūs, – netraukia širdies;

Gvazdikai kaip žalvario seno skatikai

Nežavi nei gobšo akies.

Tas žiedas blaivus kaip balandžio akis;

Nekaltas kaip aukštas dangus;

Ir žydi per ištisą vasarą jis,

Ir linksmina žmones visus.

Tiek duota žiedeliams gražių pavardžių

Iš margo gėlių sutvėrimo;

O vis tik, man rodos, gražiausias iš jų

Jo vardas: gėlė atminimo!

Jonas Mačiulis-Maironis

Pirmoji publikacija – 1895 m. „Pavasario balsuose“