Straipsnio pradžia – praėjusiame savaitraščio numeryje.
Veiklus visuomenininkas
A.Vokietaitis buvo didelis Lietuvos patriotas, profesionalus pedagogas ir aktyvus visuomenininkas. Dalyvavo Lietuvių mokytojų sąjungos, Šaulių sąjungos, Vilniui vaduoti sąjungos ir kitų draugijų veikloje. Pedagogikos klausimais rašė straipsnius ir publikavo periodinėje spaudoje „Naujoji mokykla“, „Švietimo darbas“, „Tautos mokykla“ ir kt. Su dideliu entuziazmu organizavo pradinių mokyklų moksleivių dainų ir sporto šventes, iškylas, ekskursijas, vasaros stovyklas.
„1936 m. vasarą Giruliuose jis [A. Vokietaitis] <...> buvo vienos stovyklos viršininkas. Tai buvo Kauno miesto ir Klaipėdos krašto mokinių ir mokytojų lietuvių bendra stovykla. Sumaniai organizavo ir tvarkė jis visą darbą. Tas darbas jam nebuvo sunkus, nes mokėjo parinkti tinkamus padėjėjus. Čia jo dešinė ranka buvo mokytojas Pranas Karalius. Kiti – J. Mileris, V. Izokaitis, K. Palčiauskas, Vl. Šimkus, V. Kišonas, ir man teko būti. Iš Kauno miesto buvo 39 mokiniai ir 6 mokytojai, Klaipėdos krašto – 42 mokiniai ir 5 mokytojai. Klaipėdiečiai mokytojai dirbo su Kauno vaikais, kauniškiai – su klaipėdiškiais. Tikslas – susiartinti, pasižinti, susidraugauti. Stovyklavo tik berniukai. Pats stovyklos viršininkas kas rytą eidavo su visais į jūrą praustis ir maudytis. Dažnai ir pabėgėdavo, ir virvėmis vandenyje organizuodavo besimaudančiųjų apsaugą. Ir tinklinį pažaisdavo, mokėjo linksmai bendrauti su mokytojais ir mokiniais. Kaip brangu prisiminti tuos paskutiniuosius Klaipėdos krašto lietuvininkus! Baltaplaukiai mokinukai sakėsi esą žvejų arba liosininkų, vadinasi, bežemių vaikai. O mokytojai Kasperaitis, Atas, Janužys, Virgininkas, Jurkaitis, retkarčiais pasirodąs inspektorius Šliaža – tikro pedagoginio darbo pažibos. Viso Klaipėdos krašto mokytojai lietuviai stovykloje pravedė savo pasitarimą. Stovykla pilnai pasiekė savo tikslą. Ir tai buvo A. Vokietaičio nuopelnas“, – prisiminimuose rašė J. Vajega.
1938 m. A. Vokietaičio iniciatyva buvo organizuota didelė Kauno miesto pradinių mokyklų moksleivių sporto ir dainų šventė, kurioje dalyvavo 3 000 mokinių bei Kauno miesto pradinių mokyklų pedagoginė paroda. Proteguodamas vaizdinį mokymą, organizuodavo mokytojų ir mokinių pagamintų vaizdinių mokymo priemonių parodas. Skatino ir rajonų pradinių mokyklų mokytojus dalyvauti Pedagoginio muziejaus rengiamose respublikinėse pedagoginėse parodose.
Menininkas
A. Vokietaitis visose gyvenimo situacijose daug dėmesio skyrė grožiui, estetikai, poezijai, muzikai, teatrui, menui. Tiek šventės metu, tiek kasdienybėje, tiek draugijoje, tiek vienumoje jis siekė grožio ir gėrio harmonijos.
„Kaip gyvą jį matau sudarytame su Jurgiu Puodžiukynu ir kitais pedagogais smuikų kvartete ir kituose ansambliuose. Į muziką jis dėjo visą savo grožio ir gėrio ištroškusią sielą“, – prisiminimuose rašė žymus pedagogas, literatūrologas ir kolega Zigmas Kuzmickis.
Kad jam rūpėjo grožis, estetika, menas, galime suprasti iš vieno jo gyvenimo epizodo, kuomet A. Vokietaitis dirbo Ukmergės mokytojų seminarijos direktoriumi (1938–1944). A. Vokietaitis atkreipė dėmesį, kad mokyklų aplinka gana niūroka, kad reikėtų ją praskaidrinti meno kūriniais–paveikslais. Pasirūpino, kad Ukmergės savivaldybė skirtų lėšų ir 1942 m. žiemą Ukmergės burmistras Stasys Martinaitis, dailininkas Petras Tarabilda, mokytojas J. Žemaitaitis ir A. Vokietaitis išvyko į Kauną pas Antaną Zmuidzinavičių. A. Zmuidzinavičius maloniai juos priėmė savo kabinete ir prie kavutės aptarė ir susitarė, kaip A. Zmuidzinavičiui tarpininkaujant iš Kauno dailininkų nupirkti virš 100 paveikslų. Nepraėjo daug laiko ir tie paveikslai jau kabėjo vienoje Ukmergės mokyklų salėje. Tai buvo bene pirmoji dailės paroda Ukmergėje. Vienas didžiausių Petro Kalpoko tapybos darbų „Sielininkai“ papuošė Ukmergės gimnazijos vestibiulį.
Ištikimiausi A. Vokietaičio gyvenimo draugai ir nenumaldoma aistra buvo – knyga, smuikas ir šachmatai.
„Dar vieną meno sritį buvo aistringai pamilęs Vokietaitis – šachmatus. Tuo žaidimu turėjau pramuštą galvą ir aš. Malonu man prisiminti bendravimą šitame gyvenimo skiautelyje su didžiu šachmatų mylėtoju. Vienu metu buvome sudarę šachmatų būrelį iš kelių pedagogų. Klajojome pakaitais čia pas Vokietaitį, čia pas Puodžiukyną, čia pas mane... Reikėjo matyti, su kokiu menišku įkarščiu žaidė šachmatais Vokietaitis. Ne, jis nė žaidė – jis griežė, grojo šachmatų figūromis. Kitu metu buvo sudarytas pedagoginis šachmatų turnyras, kuriame dalyvavo keliolika pedagogų, jų tarpe, žinoma, ir Vokietaitis. Jis čia ir vėl liepsnojo: iš šachmatų jis, rodėsi, norėjo išskelti dieviškąją ugnį ir ja uždegti mūsų pedagogines širdis. Aš sudrebėjau prieš tą didį menininką ir ... prakišau jam abi partijas, nors buvau iškovojęs tame turnyre kone pirmąją laimėjimo vietą“, – prisiminimuose rašė Z. Kuzmickis.
A.Vokietaičio nuomone, tikras inteligentas negali būti abejingas muzikai, menui, grožiui. Kiekvieno pedagogo pareiga - skatinti jaunimą domėtis ir pamilti teatrą, dainą, meną. Savo asmeniniu pavyzdžiu jis įrodė, kad gėris ir grožis plinta skleidžiamas, todėl pelnytai buvo gerbiamas ir vertinamas pedagogų, kolegų...
„Jo [A. Vokietaičio] 60 m. sukaktuvės buvo tikras Kauno m. mokyklų gyvenimo triumfas. Visi mokytojai labai nuoširdžiai tam įvykiui ruošėsi. Pačios iškilmės vyko moderniausioje tuo metu Juozo Vokietaičio vardo pradžios mokykloje Šančiuose. Ir oficialioji dalis, ir pobūvis praėjo pakilia nuotaika. Tokie įvykiai Kauno pradžios mokyklų gyvenime tuo metu buvo labai reti. Solenizantas kukliai atsakė: nesijaučiąs tokio pagerbimo, jis nieko ypatinga neatlikęs, tik savo tiesiogines pareigas sąžiningai ėjęs. Linksmojoje dalyje pats sukaktuvininkas pasirodė su kvartetu ir mudu su A. Nesavu, „Linksmieji broliai mokytojai“. Vėliau organizatoriams A. Vokietaitis atsidėkojo priėmimu savo namuose“, – prisiminimuose rašė J. Vajega.
A.Vokietaitis iki gyvenimo pabaigos atsidavęs dirbo pedagoginį darbą.1938–1940 ir 1941–1944 m. vadovavo Ukmergės mokytojų seminarijai, o 1940–1941 m. – Trakų mokytojų seminarijai. Po karo 1944–1950 m. dirbo Kauno mokytojų seminarijoje bei Kauno 4-osios jaunimo mokyklos mokytoju.
Juozas Vokietaitis
A.Vokietaičio brolis Juozas Vokietaitis (1872–1931) taip pat buvo žymus pedagogas, chorvedis, visuomenės veikėjas. Beje, šiais metais minime jo 145-ąsias gimimo metines. Baigęs Veiverių mokytojų seminariją, mokytojavo Lenkijoje. Grįžęs į Kauną, J. Vokietaitis 1907–1914 m. vadovavo „Saulės“ draugijos mokytojų kursams. Dėstė muziką ir vadovavo chorui. I-ojo pasaulinio karo metais J. Vokietaitis rūpinosi moksleivių perkėlimu į Voronežą, toliau dėstė pedagogiką, muziką mokytojų kursuose. Martyno Yčo lietuvių mergaičių gimnazijoje dėstė matematiką, vadovavo chorui.
Po karo 1918 m. J. Vokietaitis ir kiti lietuvių inteligentai bei moksleiviai iš Voronežo grįžo į Lietuvą. J. Vokietaitis su šeima apsigyveno Kaune. Lietuvių mokytojų rengimas buvo svarbiausias J. Vokietaičio rūpestis. Jis nedelsdamas ėmėsi pertvarkos – „Saulės“ mokytojų kursus pertvarkė į „Saulės“ mokytojų seminariją ir iki 1925 m. jai vadovavo. Dėstė psichologiją, pedagogiką, pedagogikos istoriją. Vadovavo chorui. 1919–1931 m. buvo Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos Pradžios mokslo departamento direktorius ir Knygų leidimo komisijos narys. 1931 m. J. Vokietaitis buvo Kauno miesto burmistras. Priklausė Lietuvių mokslo draugijai, „Dainos“ draugijai, Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti, buvo vienas Lietuvių mokytojų sąjungos Lenkijoje ir Voroneže steigėjų. Visas pedagogo gyvenimas buvo susijęs su spauda, jo straipsnius spausdino „Lietuvos ūkininkas“, „Šaltinis“, „Vienybė“, „Vilniaus žinios“, „Švietimo darbas“, „Lietuva“, „Tėvynės sargas“, „Rytas“ ir kiti leidiniai.
Turbūt daugelis sutiks, kad gyvenime nėra didesnio džiaugsmo, kaip dirbti mėgstamą darbą, turėti galimybę šviestis ir tą šviesą skleisti kitiems, būti pripažintu ir vertinamu. Manyčiau, kad, būtent, tokia ir buvo Antano ir Juozo Vokietaičių prasmingo gyvenimo formulė...
Kartais kyla dviprasmiškas (išties retorinis) klausimas – gal kartais nereikia toli ieškoti atsakymų į daugelį mums rūpimų klausimų, tiesiog pakanka pasisemti patirties iš praeities?.. Ir tiesiog imti ir daryti gerus darbus vardan savo tautos gerovės ir klestėjimo...
Jūratė Jagminienė, Lietuvos švietimo istorijos muziejaus muziejininkė
