Labai greitai po to, kai išsiunčiau redakcijai savo pastarąjį straipsnį, iš Prancūzijos atkeliavo naujų žinių. Pirmiausia, paaiškėjo, kad vienas iš anglų, sumuštų rusų taip vadinamų „sirgalių“ – 51-erių Andrew Bache – vis dėlto mirė. Rusų išsigimėliai nejauną ir ne kovotojo sudėjimo vyrą, neturintį nieko bendro su chuliganiškais futbolo sirgaliais ir paprasčiausiai atvykusį palaikyti savo šalies rinktinės čempionate, pradžioje daužė per galvą metaliniu strypu, o paskui visa minia puolė jį jau gulintį spardyti, kol užpuolikų neišvaikė Marselio policija. Deja, medikams pavyko tik palaikyti kūno gyvybę, bet ne išgelbėti jo smegenis.
Vis dėlto šis įvykis privertė prancūzų teisėsaugininkus truputį sukrusti. Kaip žinoma, buvo areštuotas visas rusų chuliganų autobusas drauge su jų fiureriuku – Rusijos sirgalių susivienijimo pirmininku Aleksandru Špryginu, pravarde „Komančis“. Apie šį veikėją neseniai paaiškėjo įdomi detalė: nuotrauka, kurioje jis su savo kompanionais hitleriniu stiliumi „atiduoda pagarbą“ stilizuotos nacistinės vėliavos fone, jau apskriejo įvairių šalių žiniasklaidos priemones. Apskritai labai miela, kaip nuolat oficialiai skambant „antifašistinei“ demagogijai, kuria Kremliaus propagandistai bando pateisinti savo agresiją prieš Krymą ir visą pasaulį, patys rusų nacistai savo tikrosios esmės neslepia ne tik požiūrių ir elgesio prasme, bet ir simbolikos lygmenyje.
Dar vienas žymus personažas iš šitos serijos – Aleksejus Milčiakovas, kadaise pagarsėjęs savo fotosesija, kurioje užfiksuota, kaip jis nupjauna galvą gyvam šuniukui. Deja, jo kraujo troškimui numalšinti vien šuniško kraujo nepakako. Šis maniakas (o kartu ir didelis mėgėjas fotografuotis su svastikomis – vienas kitam tai netrukdo, žinoma) patraukė žudyti ukrainiečių į Donbasą. Jis ne kartą Rusijos televizijoje buvo kalbinamas kaip „ekspertas“ ir apskritai kaip gerbiamas asmuo. Visai neseniai jį iškilmingai už nuopelnus apdovanojo okupuoto Krymo valdytojas Goblinas (Aksionovas).
Tad grįžkime prie rusų nacistų, Rusijos futbolo sąjungos dislokuotų Europoje „sirgalių“ formatu (sekdami prancūzų kolegų pavyzdžiu, dabar jau ir britų pareigūnai ir valdininkai kalba apie tai, kad tie kovotojai visai nėra panašūs į futbolo chuliganus, o labiau primena rusų specialiųjų tarnybų darbuotojus). Tris iš jų staiga pagaliau praregėjusi prancūziškoji Temidė su pagirtinu operatyvumu nubaudė tikromis laisvės atėmimo bausmėmis (metų, pusantrų ir dviejų trukmės), o deportuojamieji jau skaičiuojami ne vienetais, o dešimtimis (įskaitant ir patį Špryginą). Po Marselio pogromų Rusijos šalies rinktinė buvo „sąlyginai diskvalifikuota“ (tai reiškia, jai buvo pagrasinta pašalinimu iš čempionato, jei tai pasikartos) bei skirta 150 tūkstančių eurų bauda. Aišku, būtų smagu pasidžiaugti, kad teisingumas įvykdytas, tačiau sutikite, kad metai ar net dveji už žmogžudystę (na, gerai, tebūnie už „sunkius kūno sužalojimus, pasibaigusius nukentėjusiojo mirtimi“) yra juokingai mažai, juo labiau, kad dauguma smurtautojų atsipirko tik lengvu išgąsčiu. Tiesą sakant, išgąstis buvo toks lengvas, kad kone iš karto jie surengė muštynes jau Lilyje – tik, laimei, mažesnio masto ir be aukų. Tik sąlyginė diskvalifikacija kažkodėl nepavirto besąlygine!
Tuo pat metu rusų „sirgaliai“ chaosą kėlė ir vokiečių Kelno mieste. Šioje istorijoje viskas labai simboliška: vokiečių teisėsauga areštavo rusų nacistus už tai, kad šie užpuolė ispanų antifašistus! O juokingiausia yra tai, kad pirmasis jų užpultasis pasirodė esąs neuniformuotas vokiečių specialiųjų tarnybų darbuotojas (civiliais drabužiais vilkintys pareigūnai vis dar patruliuoja aikštėje prie Kelno katedros, po to, kai Naujųjų metų naktį ten sumaištį sukėlė kitokio – jau arabiško – plauko išsigimėliai). Šis, savaime suprantama, pakvietė pastiprinimą ir „rusų pasaulio“ kovotojai buvo tučtuojau supakuoti. „Kad ir ką kvailys darytų, jis tai daro ne taip“ – nepakeičiamas viso rusiško gyvenimo principas. Dabar Vokietijoje jiems gresia kur kas griežtesnės bausmės už sulaužytą ispano nosį nei Prancūzijoje už žmogžudystę.
O tuo metu į Prancūziją sugrįžo dalis deportuotųjų, su Špryginu priešaky. Bet štai ir vėl koją pakišo ne kas kitas, o įgimtas pačių kvailumas: Špryginas džiaugsmingai puolė skelbtis „Twitter“ socialiniame tinkle, kaip jis sėdi futbolo stadione. Netrukus atitinkamų instancijų darbuotojai atėjo jo iš čia „pasiimti“.
Savo paskutinį mačą rusų rinktinė sužaidė gėdingai pralaimėjusi juos sutriuškinusiai Velso rinktinei (0:3) ir parskrido iš čempionato namo net ir be užsitarnautos, bet taip ir negautos, diskvalifikacijos pagalbos. Vėl gi, būtų galima pasidžiaugti, tačiau idealiausiu atveju Rusija visai neturėjo būti prileista prie šio mačo. Jau nekalbant apie vis dar neatšauktą Rusijoje 2018 metais įvyksiantį pasaulio futbolo čempionatą.
Tačiau net ir šiaip jau visiškai racionalios ir adekvačios viceprezidento Joe Bideno ir NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo kalbos, kuriose yra aptariama Rusijos agresija, baigiasi ritualiniu užkalbėjimu „mes nenorime naujojo Šaltojo karo!“ Nenorit šaltojo, gausite karštąjį – nejaugi neaišku?!
Iš 2016 metų Olimpinių žaidynių Rusija taip pat iki šiol nediskvalifikuota, nepaisant vis augančių įrodymų, atskleidžiančių vis platesnį dopingo skandalo mastą (jau dabar prieita ir iki plaukikų). Tarptautinis olimpinis komitetas (itin pasibjaurėtina organizacija, visada nuolaidžiavusi tironams) faktiškai nusišalino nuo atsakomybės, pripažinęs, kad Rusija pasitikėti negalima, tačiau sprendimo naštą perkėlęs tarptautinėms kiekvienos sporto šakos federacijoms, kurioms yra rekomenduojama leisti rusų sportininkams dalyvauti žaidynėse individualia tvarka (tačiau po Rusijos vėliava).
Tai būtų visai prasmingas pasiūlymas, jei kalba eitų tik apie nacionalinės antidopingo sistemos nepatikimumą ir privačių asmenų – sportininkų ir trenerių – savivalę. Tačiau kai mes žinome, kad masinė dopingo tyrimų falsifikacija buvo speciali FSB operacija (šlapimo mėginių keitimas – iš tiesų garbinga didingos šalies specialiosios tarnybos užduotis!), kad visa tai buvo daroma valdžios įsakymu ir kad visi organizatoriai tebesėdi savo postuose („netikėtai mirė“ tik pora nereikšmingų operacijos pėstininkų) – tai kalba jau eina ne apie „nepatikimumą“, o apie šimtaprocentinį patikimumą, tik su priešingu ženklu. Tokiai valstybei ir jos vėliavai dalyvauti kokiose nors sąžiningose žaidynėse nevalia. Ir ne tik sporto srityje, ką aš jau daugybę kartų esu pabrėžęs.
Juk praėjusią savaitę Rusija „susimovė“ ne tik sporte. Televizijos kanalas „Russia Today“ netyčia parodė draudžiamas kasetines bombas rusų lėktuve, bombarduojančiame Siriją, kur „iš ten pasitraukusi“ Rusija ir toliau sprogdina opoziciją, kovojančią su „Islamo valstybe“, bei ignoruoja bet kokius JAV pareiškimus ir perspėjimus. Ir ką šiuo klausimu sako mūsų neatsakingieji politikai abiejose Atlanto pusėse? Kad jie nori partnerystės su Rusija Sirijos konflikto sureguliavimo klausimais. Rusų okupantai kasdien žudo ukrainiečių kareivius, nuo jų rankos nukenčia ir taikūs gyventojai, toliau tęsiasi kankinimai – ir ne tik rusiškuose kalėjimuose. Prie savo vakarinių sienų Rusija dislokuoja vis naujus karinius dalinius ir organizuoja „patikrinimus“, per daug panašius į pasiruošimą masinei mobilizacijai. Tačiau net ir šiaip jau visiškai racionalios ir adekvačios viceprezidento Joe Bideno ir NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo kalbos, kuriose yra aptariama Rusijos agresija, baigiasi ritualiniu užkalbėjimu „mes nenorime naujojo Šaltojo karo!“ Nenorit šaltojo, gausite karštąjį – nejaugi neaišku?!
Iš paskos kolaboravimu pagarsėjusiai Prancūzijai, rusų naciams į pagalbą suskubo ir istorinio fašizmo pradininkai – už sankcijų Rusijai panaikinimą pasisakė Vokietijos ir Austrijos užsienio reikalų ministrai, Italijos prezidentas ir naujai išrinktas sostinės meras. Taip, kol kas ES sankcijas pratęsė, tačiau pastebima tendencija yra absoliučiai beprotiška. Pradžioje atšaukti sankcijas Rusijai buvo pažadėta vien už Minsko susitarimų sąlygų vykdymą, be Krymo deokupacijos. Dabar jau pasigirsta raginimų nebereikalauti pilnai vykdyti Minsko susitarimų sąlygų – pakaks, jei nors kažką padarys. Kas toliau – bus reikalaujama sankcijas atšaukti avansu? Tik įsivaizduokite, jei 1944-aisiais amerikiečių politikai ragintų palengva mažinti veiksmus prieš Vokietiją, nes toji traukiasi! Lyg kažkam dar neaišku, kad jei naciai traukiasi, reikia ne silpninti puolimą, o priešingai – sustiprinti ir galutinai juos sutriuškinti! Juo labiau dabartinėje situacijoje, kai Rusija, nepaisant byrančios ekonomikos, nė negalvoja trauktis, o elgiasi visiškai priešingai. Kas taps kita jos auka? Baltarusija? Suomija? Ar ir tuomet visokie politikieriai aiškins, kad reikia „bendradarbiauti bendrų interesų vardan“?
Rusija neturi ir negali turėti jokių bendrų interesų nei su Europa, nei su Amerika, nei apskritai su civilizuotu pasauliu. Maniakas negali turėti bendrų interesų nei su auka, nei su policininku, nei su visuomene. Bet koks to nesuvokiantis politikas yra nekvalifikuotas eiti savo pareigas.
Jurijus Nesterenka
