Štai šokiruojantis faktas: 43 valstijų, kuriose loterijos yra legalios, gyventojai 2014 metais joms išleido $70 milijardų. Septyniasdešimt milijardų? Sakysite, neįmanoma. Juk tai daugiau nei $230 kiekvienam vyrui, moteriai ir vaikui tose valstijose, arba $300 kiekvienam suaugusiam.
Tačiau tai tiesa. Pasak Šiaurės Amerikos valstijų ir provincijų loterijų asociacijos, per fiskalinius 2014 metus, loterijos iš bilietų pardavimo uždirbo $70,1 milijardo. Tai daugiau nei amerikiečiai per tą patį laikotarpį išleido bilietams į sporto renginius, knygoms, video žaidimams, kino bilietams ir muzikos įrašams ($63 mlrd.).
Šalies vidurkis slepia didelius skirtumus tarp atskirų valstijų. Šiaurės Dakotoje išlaidos loterijos bilietams per capita siekia niekingus $36 per metus, o štai Pietų Dakotoje šis skaičius išauga iki gigantiškų $755. Loterijos daugiausiai iš vieno asmens uždirba vidurio Atlanto ir šiaurės vakarų valstijose. Pirmojoje vietoje įsitaisęs Rod Ailandas (beveik $800 vienam gyventojui!), Masačusetsas (šiek tiek virš $700) ir Delaveras ($640) yra pirmajame penketuke, o Niujorkas, Merilandas, Naujasis Džersis, Konektikutas ir Pensilvanija prisijungia prie jų pirmajame tryliktuke (kaip ir mūsų sostinė Vašingtonas).
Apie 40 procentų pajamų iš bilietų loterijos atidedamos kaip valstijos pajamas, kurios daugiausiai keliauja mokykloms, o didesnių nei $600 sumų laimėtojai nuo savo prizo turi sumokėti 45 procentus mokesčių. Taigi, loterijos rengėjas laimi net ir tada, kai pralaimi.
Tačiau iš tiesų šiame scenarijuje pralaimi skurdžiai gyvenantieji. 9 dešimtmetyje atlikto Djuko universiteto tyrimo duomenimis, pusę loterijos bilietų nuperka skurdžiausiai besiverčiančių namų ūkių, nes loterijos agresyviausiai reklamuojamos būtent neturtinguose rajonuose. NC Policy Watch ataskaita iš Šiaurės Karolinos taip pat parodė, kad daugiausiai bilietų nuperka pačios skurdžiausios apygardos. „Iš 20 apygardų, kuriose skurdo rodiklis siekia daugiau nei 20 procentų, 18 apygardų viršijo valstijos išlaidų loterijos bilietams vidurkį - $200 suaugusiam asmeniui“, - pranešė Šiaurės Karolinos teisingumo centras.
1986-ųjų Kalifornijoje atlikta apklausa atskleidė, kad loterijos žaidėjai pasidalino per pusę, atsakydami į klausimą, dėl ko jie perka loterijos bilietus: smagumo ar pinigų. Tačiau mažiau nei $30,000 uždirbančiųjų tarpe „25 procentais daugiau respondentų nurodė pinigus, o ne smagumą, kai tuo tarpu tarp didesnes pajamas gaunančių asmenų šis santykis buvo atvirkštinis“, rašė Garrickas Blalockas, Davidas R. Justas ir Danielis H. Simonas tyrime „Hitting the Jackpot or Hitting the Skids“. Tyrėjai padarė gąsdinantį atradimą: su skurdu auga loterijos bilietų pardavimas, o bilietų į kiną – ne. Kitaip tariant, loterija yra kur kas daugiau nei dar viena pigių pramogų forma – tai viltis išbristi iš skurdo. Mokslininkai tai vadina „desperacijos hipoteze“: valstijos pačius pažeidžiamiausius savo gyventojus paverčia priklausomais nuo lošimo, kad taip mokėtų už valstijos paslaugas.
Kai kurie politikai tikina, kad moralinė loterijų kaina yra nedidelė: juk lošimas yra savanoriškas, tiesa? Be to, juk geriau, kad valstijos surinkti pinigai keliautų mokykloms, nei kad žmonės juos švaistytų alkoholiui, cigaretėms ir kitiems dalykams.
Tačiau, kad pamatytume tikrąją loterijų trauką, nereikia žiūrėti į vargingus rajonus – dėmesį sutelkime į valstijas. Prieš pusę amžiaus lošimas buvo kriminalizuotas visose valstijose, išskyrus Nevadą. Dar 9 dešimtmetyje loterijas rengė vos 14 valstijų – o šiandien jų jau 43. Politikos cinikas pasakytų, kad jos yra tobula viešoji politika: mokesčiai, prisidengę žaidimu, be organizuoto lobizmo opozicijoje. Korporacijų pelno mokestis skriaudžia korporacijas ir jos atsako lobistais. Pajamų ir nuosavybės mokesčiai nepalankūs turtingiesiems, o turtingiausios šeimos finansuoja rinkimus – tad čia plačiau aiškinti nereikia. Tačiau loterijos neproporcingai kenkia neturtingiausiems, kurių balsavimo aktyvumas žemas, jie prie politikų fondų prisideda nežymiai, o lobistai juos atstovauja vangiai. Tad nenuostabu, kad 2009 metais loterijos atnešė didesnį pelną nei korporacijų ir pajamų mokesčiai drauge sudėjus 11 iš 43 valstijų, tame tarpe Delavere, Rod Ailande ir Pietų Dakotoje.
Nejau tai reiškia, kad valstijos verčiau išnaudoja skurdžiausių savo gyventojų desperatiškas viltis, nei teisingai atseikėja iš turtingiausių, prisidengdamos savanoriškos pramogos šleifu? Loterijų uždraudimas stebuklingai vargingų bendruomenių turtingomis nepaverstų. Tačiau nereikia pamiršti, kad šie žmonės jau pakankamai pralaimėjo dar iki paimdami į rankas centą, kad nutrintų loterijos bilietą.
