Lietuvių Fondas daug dėmesio skiria jaunimui. Ne vienas studentas yra gavęs LF stipendiją. Ši stipendija yra tarsi dovana. Tai negrąžinama parama studijuojantiems, tačiau ją teikiant atsižvelgiama į stipendininko veiklą lietuvybės srityje. Smagu, kad išeivijoje gyvenantys jauni žmonės įsitraukia į lietuvišką veiklą, kad jie didžiuojasi būdami lietuviais. Šį kartą skaitytojų dėmesiui – pokalbis su LF stipendininku kontrabosininku Tadu Korris.

- Papasakokite apie savo lietuviškąsias šaknis.

- Aš didžiuojuosi, kad esu ir kanadietis, ir lietuvis. Mano seneliai Jurgis ir Emilija Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo priversti palikti Lietuvą ir pasitraukti į Vakarus. Jie apsigyveno Vokietijoje, o po karo įsikūrė Edmontone (Albertos provincijoje, Kanadoje). Atvykę į Kanadą kartu su kitais kūrė Kanados Lietuvių Bendruomenę, statė Lietuvių namus ir koplyčią. Močiutė dirbo lietuviškoje mokykloje, o senelis talkino statyboms. Tad nieko keista, kad ir mano mama, jos broliai ir seserys, o vėliau ir aš dalyvavome lietuviškoje veikloje. Nuo pat mažens buvau aktyvus lietuviškų renginių dalyvis, o kai paaugau ir pats ėmiau juos organizuoti. Lietuviškas gyvenimas man patiko, ir aš visada didžiavausi, jog esu lietuvis. Aš ir šiandien dėkingas savo šeimai, kad ir mūsų namuose buvo kalbama lietuviškai.

- Kaip muzika tapo Jūsų gyvenimo dalimi?

- Muzika pradėjau domėtis dar būdamas labai mažas. Nuo 5 metų mokiausi groti fortepijonu. Meilę muzikai man įskiepijo senelis Jurgis, mėgęs operą, klasikinę bei liaudies muziką. Dažnai girdėdavau jį dainuojant. Bet didžiausią įtaką mano muzikiniam išsilavinimui padarė mama Nijolė Karosaitė-Korris. Ji dirbo su tokiomis kompanijomis kaip Glyndebourne Festival Opera, Toronto Symphony bei Edmonton Opera. Ją, kaip ir senelį, girdėdavau dainuojant ir skambinant pianinu. Mūsų namuose visada skambėdavo klasikinės muzikos įrašai. Mano vaikystė prabėgo operų spektaklių repeticijose, nuo mažens žavėjausi muzikantais ir dainininkais, kuriuos mačiau.

- Kodėl pasirinkote kontrabosą?

- Vidurinėje mokykloje grojau saksofonu. Bandžiau groti ir smuiku, tačiau man nelabai sekėsi. Tuo metu nebuvau geras atlikėjas, tačiau buvau aistringas klasikinės ir orkestrinės muzikos klausytojas. Kartą mokykloje pamačiau kampe stovintį kontrabosą, kuriuo niekas negrojo. Vieną dieną aš nutariau jį parsinešti namo ir pabandyti juo pagroti. Jau išgirdęs pirmuosius garsus, įsimylėjau šį instrumentą. Pradėjau lankyti privačias pamokas. Greitai grojimas kontrabosu tapo mano aistra.

- Smuikininkai didžiuojasi galintys groti brangiais senųjų meistrų pagamintais instrumentais. O kaip yra su kontrabosu?

- Taip, groti Antonijaus Stradivarijaus, Andrejo Guarnerio, Andrejo Amačio pagamintu instrumentu – kiekvieno smuikininko svajonė, išsipildanti tik mažai saujelei išrinktųjų. Už tokį instrumentą kartais tenka pakloti ir milijoną dolerių. Tačiau ir šiuolaikiniai meistrai padaro neblogų muzikos instrumentų. Kontrabosų pasaulyje tas pats, nors, laimei, kainos milijono nesiekia. Didžiausia mano girdėta kaina už šį instrumentą – 400 tūkst. dolerių. Tačiau didelė kaina ne visada reiškia gerą instrumento kokybę. Galima nusipirkti visai neblogą instrumentą už 10–20 tūkstančių dolerių. Tai taip pat nepigu, tačiau vis dėlto ne 400 tūkstančių! Aš asmeniškai groju Bohemijos/Vienos meistrų maždaug 1790-1800 metais pagamintu, tamsiai raudonu laku padengtu kontrabosu su drakono pavidalo galvute. Man patinka šis instrumentas savo turtingu, aiškiu ir sodriu garsu.

- Paprastai kontrabosas orkestre ne taip pastebimas kaip kiti styginiai instrumentai. Jiems beveik nekuriamos solo partijos. Ar ne apmaudu ,,griežti antruoju smuiku“?

- Visai ne! Aš mėgstu kontraboso vietą orkestre. Šis didžiausias ir žemiausio registro styginis muzikos instrumentas orkestre yra vienas svarbiausių. 5–8 kontrabosininkų grupė orkestrui gali suteikti galingą garsą! Manau, kad daugumą kontrabosininkų šis instrumentas traukia savo žemais tonais. O dėl vietos orkestre – ne visi mėgsta stovėti pirmose orkestro linijose, ir aš – ne išimtis. Aksominis kontraboso garsas yra pagrindas visuose pasaulio orkestruose, jis yra orkestro širdis, kuri nepaliaujamai pulsuoja. Pats instrumentas reikalauja daug įgūdžių ir pasiruošimo. Nors jis didelis, tačiau kartais juo reikia groti taip pat vikriai, kaip ir smuiku. Be to, priklausomai nuo atliekamo kūrinio, turime ,,susistyguoti“ su kitais muzikos instrumentais: mušamaisiais, ragais, trombonais, fagotais ir, žinoma, violončelėmis ir t.t. Toks susigrojimas leidžia išgauti labai įdomių garsų ir tekstūros.

- Koks muzikos žanras Jums labiausiai patinka? Kaip pasirenkate repertuarą?

- Man patinka klasikinė muzika, tačiau labiausiai mėgstu XX amžiaus muziką. Tai laikotarpis, pasižymėjęs nepaprastai sparčiu mokslo ir meno vystymusi, didelėmis permainomis visuomenės gyvenime. Menininkai siekė neatsilikti nuo mokslo ir technikos pažangos. Jie ieškojo naujų išraiškos būdų, kurių pagalba galėtų perteikti subtiliausius įspūdžius ar atskleisti slapčiausias žmogaus sielos kerteles. Mano mėgstamiausi to laikotarpio kompozitoriai (nors, tiesą pasakius, labai sunku kurį nors išskirti) yra Ričardas Vagneris, Sergejus Prokofjevas, Johannesas Brahmsas, Sergejus Rachmaninovas ir Gustavas Maleris. Kadangi daugiausia koncertuoju su orkestrais, tai ir mano repertuarą nulemia tai, su kokiu orkestru groju ir kokį jis pasirenka repertuarą. Solo partijos kontrabosams beveik nerašomos, tačiau įvairovė vis tik egzistuoja, dažniausiai kontrabosui pritaikomas violončelės repertuaras.

- Kai kurie šiandienos menininkai linkę eksperimentuoti, išbandyti naujus žanrus. Ką apie tai manote?

- Mokydamasis Manheteno muzikos mokykloje aš grojau daug klasikinės muzikos. Manau, kad vis tik klasika yra muzikos pagrindas, ir aš, pirmiausia, esu klasikos atlikėjas. Tačiau ir šiomis dienomis parašoma daug puikios šiuolaikinės muzikos. O kai kada įdomu kartu su orkestru ,,pažaisti“ ir džiazą. Šis ,,žaidimas“ – smagus ir gaivus.

- Esate konkurso „20 under 20“ Kanadoje nugalėtojas. Kas tai per konkursas?

- Tai konkursas talentingam Kanados jaunimui. Būdamas studentu grojau Edmontono jaunimo orkestre. Kartu su Edmontono Lietuvių Bendruomene, kuriai vadovavo mano mama, pateikėme prašymą „Province of Alberta’s Community Initiatives Program“ projektui - pasiūlėme įrašyti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“ ir išleisti kompaktinę plokštelę. Gavę finansinę paramą pradėjome įgyvendinti projektą. Mano pareiga buvo surinkti 66 jaunus muzikantus, kurie sutiktų paaukoti savo laiką ir tapti orkestro „Vytis“ nariais. Mūsų noras išsipildė: 2007 metais orkestras gyvai pagrojo koncertą Edmontono miesto rotušėje, įrašė kompaktinę plokštelę ir susilaukė miesto mero Stepheno Mandelio pagyrimo. Už šį projektą ir gavau „Top 20 under 20“ apdovanojimą. Šiuo savo pasiekimu didžiuojuosi iki šios dienos.

- Kaip atsidūrėte Niujorke?

- Gyvenimo kelias suvedė su keletu Niujorko filharmonijos orkestro muzikantų, kurie, išklausę mane, paskatino mokytis Manheteno muzikos mokykloje. Tad paklausęs jų patarimo ir atvykau į Niujorką. Čia baigiau bakalauro ir magistro studijas. Esu laimingas, kad nusišypsojo laimė ne tik mokytis pas pasaulinio lygio mokytojus, bet ir įgyti naujos gyvenimo patirties.

- 2012 metais kartu su bendraminčiais įkūrėte kamerinį orkestrą „Metamorfozės“ (Metamorphosis Chamber Orchestra). Kaip gimė ši idėja? Kokie orkestro tikslai?

- Mano susižavėjimas kamerine muzika prasidėjo tada, kai ,,atradau“ nuostabius nedidelės apimties muzikinius kūrinius, kuriuos gali atlikti nedidelės sudėties ansamblis. Mane ypač žavėjo tokie kūriniai kaip S. Prokofjevo Kvintetas, Koncertino arba Ervino Schulhoffo Trio. Dar besimokydamas magistrantūroje su nedidelės apimties ansambliu (iki 20 muzikantų) surengiau keletą kamerinės muzikos koncertų, kurie susilaukė puikaus muzikos mylėtojų įvertinimo. Taip susipažinau su Pierre Lidar ir Jacek Mioduszewski. Tapome bendraminčiais ir įkūrėme kamerinį ansamblį, kuris klausytojams pristato mažiau žinomų kompozitorių ar rečiau kitų atlikėjų atliekamus kūrinius. Padedant „Dr. Seuss ir Polar Express“ įrašėme Roberto Kapilovo kūrinius, o norintys šią kompaktinę plokštelę gali nusipirkti internetinėje parduotuvėje amazon.com.

- Esate labai užsiėmęs – grojate su žymiais simfoniniais orkestrais, dalyvaujate įvairiausiuose projektuose, esate pedagogas. Kaip randate viskam laiko?

- Didelis užimtumas muzikiniame gyvenime iš vienos pusės yra palaima, bet kartu yra varginantis. Įdomu, kai kiekvieną dieną atrandi naujų, įdomių dalykų, smagu, kai gali groti savo mėgstamų kompozitorių kūrinius, dalyvauti įvairiausiuose projektuose, susipažinti su dar nežinomais kompozitorių kūriniais, malonu, kad gali perteikti savo žinias ir muzikinę patirtį mokiniams bei studentams. Tam, kad viską padarytum, reikia labai save disciplinuoti, reikliai sustatyti savo dienotvarkę ir griežtai jos laikytis. Tada viską suspėsi.

- Sveikiname sukūrus šeimą. Ar Jūsų žmona taip pat muzikantė?

- Ačiū, mes labai laimingi! Mano žmona Sara yra violončelininkė, o susitikome mes Manheteno muzikos mokykloje beveik prieš ketverius metus. Po studijų aš grojau Šarlotės simfoniniame orkestre. Patekti į šį orkestrą nelengva. Praėjusiais metais Sara laimėjo konkursą ir taip pat įsiliejo į šio orkestro muzikantų gretas. Tai buvo viena laimingiausių dienų mano gyvenime. 2014 metų rugsėjį mes apsigyvenome Šarlotėje, o š. m. kovą atšventėme vestuves. Dar vienas mūsų šeimos narys – katinas Pipiras (kaip mano močiutė sako: „Pipirytė“) (juokiasi).

- Ačiū už pokalbį.

Laima Apanavičienė, žurnalas „Ateitis“ 2015 Nr. 9