„Kas bendro tarp šypsojimosi ir sveikatos?“, – paklausite jūs. O koks ryšys tarp šypsojimosi ir geros nuotaikos? Tiesioginis! Kai sieloje yra lengva ir šviesu, širdis iš tiesų uždainuoja, o veidą nušviečia palaiminga šypsena. O pabandykite nusišypsoti, kai širdyje karaliauja sielvartas!
Nieko nepavyks. Antakiai raukiasi, vietoj šypsenos veidą iškreipia kažkokia neaiški grimasa... O štai čia ir slypi savo nuotaikos ir sveikatos valdymo raktas. Nes sveikata turi labai tamprų ryšį su mūsų nuotaika: tas ryšys yra nutiesiamas per požievinę sistemą, apie kurią jums jau pasakojau. Tai ta pati limbinė sistema – senoji galvos smegenų žievės dalis, kur labai arti vienas kito yra įsikūrę teigiamų ir neigiamų emocijų, hormonų pusiausvyros organizme ir imuninės sistemos reguliavimo centrai bei centrai, valdantys esmines mūsų organizmo gyvybines funkcijas, t.y. širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, virškinimo sistemas.
Kai limbinėje sistemoje yra pusiausvyra, mūsų pasąmonė tai suvokia kaip gerą nuotaiką. Limbinės sistemos lygmenyje ši harmoninga būsena užtikrina biologinę savireguliaciją, stimuliuoja hormonų sistemos veiklą, stiprina imunitetą. Tačiau kai ši sistema yra sudirginta arba perkrauta, mus kamuoja nerimas, bloga nuojauta, apatija arba depresija. Tuomet mūsų organizmas kenčia nuo padidėjusio kraujo spaudimo, sutrikusio virškinimo, alerginių reakcijų ir uždegiminių procesų. Visa tai – limbinės sistemos savireguliacijos centrų disbalanso pasekmė.
Jei mes turėtume auksinį raktelį ar stebuklingą gėrimą, kurie leistų subalansuoti požievinės sistemos procesus, ligų sąrašas taptų keletą kartų trumpesnis! Deja, daugelis priemonių, dovanojančių mums euforijos ir psichologinio komforto pojūtį, taip pat turi ir patologinės priklausomybės pavojų, o ilgalaikėje perspektyvoje – ir pavojingai greitą organizmo ardymą. Tad ką daryti? Kas gali padėti mums atvėsinti mūsų pasąmonės laužų kaitrą, atšaldyti mūsų mažyčio asmeninio pragaro katilų deginantį karštį? Labai didelę pagalbą šiuo atveju teikia psichoterapija, geros literatūros skaitymas, meditacija, malda, nuoširdus tikėjimas... Tačiau taip pat yra viena labai paprasta ir efektyvi priemonė, nereikalaujanti nei religingumo, nei polinkio į mistiką, nei sudėtingų apmokymų. Tai šypsena!
Stebuklingas raktelis, kurį visada turime su savimi
Šypsena — tai neurologinė-raumeninė reakcija į teigiamą jūsų emocinės širdies būseną. Nervų jungčių grandinės sutraukia ir atpalaiduoja tam tikrus raumenis ir suformuoja tam tikrą, mūsų organizmui labai naudingą, derinį, kurį mes vadiname šypsena. Savo ruožtu, šis derinys mūsų sąmonėje atsispindi kaip signalas „viskas gerai, praėjo, palengvėjo...“ Tokia informacija ramina sąmonę ir atgalinio ryšio režimu nuramina limbinės sistemos perkrovą ar neigiamų centrų dirginimą. Pabandykite nusišypsoti, net jei jums to nesinori. Tiesiog ištempkite lūpas ir truputį pakelkite lūpų ir akių kampučius į viršų. Net nereikia dirbtinai kurti džiaugsmingos šypsenos. Šypsena gali būti skausminga, paguodžianti, raminanti, susitaikanti. Tereikia tik pabandyti pakeisti savo veido mimiką ir įvyks mažytis stebuklas. Jei veide išlaikome šypseną nors 30 sekundžių, organizmas pradeda išskirti laimės hormonus.
Tik pažiūrėkite, kaip dažnai šypsosi amerikiečiai. O tarp lietuvių neretai galima išgirsti pasipiktinimą tuo perdėtu šypsojimusi... „Mes žmonės rimti, kam mums be reikalo vaipytis“, – veikia pasąmoninė programa, kuri ateina iš sunkios istorijos ir nelengvų gyvenimo sąlygų. Tačiau palaukit, ponai! Ne veltui baronas Miunhauzenas sakė, kad rimtas veidas dar nėra proto įrodymas. Tik apsidairykite aplink ir pamatysite, kad apsiginklavus būtent rimta veido išraiška pasaulyje yra daromos didžiausios kvailystės! Pagalvokite, ar tik ne dėl to nuolat besišypsantys amerikiečiai yra kur kas atsparesni stresui, krizėms ir revoliucijoms? Šito ir mes turėtume iš jų pasimokyti; o tie, kas jau užsikrėtė šiuo amerikietišku įpročiu, gali patvirtinti, kad tai yra puikus priešnuodis prieš liūdesį ar kitas nemalonias emocijas! Tai paprastas ir efektyvus būdas, kurį reikėtų išbandyti kiekvienam iš mūsų. Ne tik išbandyti, bet nuolatos taikyti.
Išvados peršasi savaime: kiekvienas, nenorintis pasiduoti liūdesiui, papulti į depresijos spąstus ar, dar blogiau, įklimpti į nepagydomą ligą, turėtų išmokti šypsojimosi meno.
Gydytojas Andrey Ivanchenko
