Kovo 14 dieną Europos Sąjungos Teisingumo teismo didžioji kolegija priėmė sprendimą Samiros Achbita byloje prieš savo buvusį darbdavį Belgijoje, G4S Secure Solutions NV. Šis sprendimas yra svarbus teisės į religijos laisvę supratimui ir interpretacijai tokių svarbių sutarčių, kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, ES pagrindinių teisių chartija ar Tarybos 2000 metų direktyvos.
Ginčas tarp Samiros Achbita, kuri dirbo organizacijos recepcijoje, ir jos darbdavio kilo dėl teisės ryšėti skarelę ant galvos, kaip iš jos islamiškos tradicijos kylantį poreikį, savo tikėjimo išraišką. Svarbu patikslinti, kad tai nebuvo veidą uždengianti skara, bet paprasta plaukams pridengti. Darbdavys atsisakė tai leisti, argumentuodamas, kad organizacijoje yra nerašytas draudimas darbuotojams nešioti „matomus filosofinių, politinių ar religinių įsitikinimų simbolius ir atlikti su šiais įsitikinimais susijusias apeigas“. Po kurio laiko tokią taisyklę suformulavo ir raštu.
Samiros Achbita ir jos advokatų požiūriu tai buvo suvaržymas jos teisės į religijos laisvę, kuri minėtose tarptautinėse sutartyse yra suvokiama ir kaip „tikėjimo turėjimas“, ir kaip „viešas išpažinimas ar skelbimas“. Kitaip tariant, asmuo išlaiko teisę į religinius įsitikinimus ir viešoje ar darbo aplinkoje. Tad ar draudimas ryšėti skarelę šios teisės nepažeidžia, ar tai nėra diskriminacija? Tokį klausimą Belgijos teismas atsiuntė ES Teisingumo teismui. Darbdavys gynėsi, kad moteris atleista ne todėl, kad ji musulmonė, o todėl, kad „siekė skelbti ir išpažinti islamą darbo metu“, kai tuo tarpu bendrovė laikosi neutralumo principo ir nei vienam darbuotojui neleidžiama, kad ir kokių įsitikinimų, išreikšti juos išoriniais ženklais.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kolegija pripažino tokią logiką ir nusprendė, kad draudimas ryšėti skarelę nebuvo tiesioginė moters diskriminacija. Remdamasis 2000 metų direktyva, Teismas paskelbė, kad „draudimas ryšėti musulmonišką skarą, išplaukiantis iš privačios įmonės nustatytos darbo tvarkos taisyklės, pagal kurią darbo vietoje draudžiama nešioti visus matomus filosofinių, politinių ar religinių įsitikinimų simbolius, nėra tiesioginė diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą“.
Tačiau Teismas priduria, kad tokios taisyklės neturi būti savavališkos, jos turi būti lemtos objektyvių veiksnių. Religijos laisvę apribojančios taisyklės turi būti pateisinamos „teisėtu tikslu“, kuris siekiamas „tinkamomis ir būtinomis priemonėmis“. Nuosprendyje užsimenama, kad jei Samira Achbita nebūtų dirbusi tiesiogiai su klientais, tada bendrovės reikalavimas laikytis išorinio neutralumo būtų mažiau pagrįstas. Sprendime nurodoma, kad nacionaliniai teismai, iškilus klausimui, turi ištirti konkrečias aplinkybes ir taisyklių pagrįstumą.
Nuosprendyje dedamas ir kitas svarbus akcentas: jei Samiros Achbita ar panašioje situacijoje darbdavio draudimas visiems darbuotojams nešioti filosofinius, politinius ar religinius įsitikinimus išreiškiančius ženklus, Teismo nuomone, nesukuria tiesioginės diskriminacijos, tai pripažįstama, kad tokia taisyklė gali sukurti „netiesioginę diskriminaciją“, kai, rodos, neutralios taisyklės savaime kai kuriuos žmones pastato į „prastesnę padėtį“ ar daro jiems „neigiamą poveikį“. Ir tokiu atveju reikia „objektyvaus pateisinimo teisėtu tikslu“, kurio siekiama „tinkamomis ir būtinomis priemonėmis“.
Ši byla atkreipė įvairių religinių bendruomenių, religijos laisvę ginančių ir kitų žmogaus teisių organizacijų dėmesį, nes jos išvados liečia visus, ne vien tas moteris musulmones, kurios nori ryšėti skarelę. Pakanka pagalvoti apie žmogų, kuris nešioja kryželį ant grandinėlės ar tradicinę kepuraitę, kipą, užsidėjusį žydą, tas pats galiotų ir įvairaus pobūdžio visuomeninių organizacijų narių ženkliukams ar spalviniams simboliams.
Po Teisingumo teismo sprendimo jau pasirodė ne vienas komentaras: ne vien iš musulmonų, bet ir iš krikščionių bei žydų atstovų, kuriuose šis sprendimas vertinamas ne itin gerai ar bent jau atsargiai. Pabrėžiama, kad pats tariamas „neutralumas“ iš tiesų nėra neutralus, bet taip pat yra tam tikrų grupių ideologinė nuostata.
Ilgoką komentarą parašė žinomos žmogaus teisių organizacijos „Amnesty International“ advokatai. Jie mano, kad religinių ir kitokių simbolių draudimas darbo vietoje yra perteklinis. Religijos laisvė gali būti ribojama dėl saugumo, viešos tvarkos ar moralės. Sunku suprasti, kaip skarelė ar kitoks simbolis pažeidžia viešą tvarką. „Amnesty International“ leidžia suprasti, kad tariamas „neutralumas“ darbo vietoje iš tiesų yra taikstymasis su diskriminacinėmis nuostatomis visuomenėje arba tarp klientų. Viena iš šios organizacijos išvadų yra tokia: „religinių ir kultūrinių išraiškų naikinimas darbo vietose ir kitose gyvenimo srityse nėra neutralus projektas“.
Šaltinis: Vatikano radijas
