Susitiksim sapnuose
I’ll See You in My Dreams
Režisavo: Brett Haley. Vaidina: Blythe Danner, Martin Starr, Sam Elliott, June Squibb, Rhea Perlman, Mary Kay Place, Aarti Mann, Malin Akerman
Šioje juostoje sutinkame Blythe Danner geriausiame jos vaidmenyje per daug metų. Šioje juostoje ji – į pensiją išėjusi našlė, kuri nusprendžia surizikuoti ir vėl pradėti vaikščioti į pasimatymus. Nors „ant popieriaus“ ši indie komedija skamba ne itin įdomiai, tačiau šis antrasis režisieriaus Bretto Haley darbas kine ne tik turi savotiško žavesio, bet ir surenka stiprų seniai matytų vyresniosios kartos aktorių kolektyvą. Taip, filmo tematika bus artimesnė vyresniam žiūrovui, tačiau kaip galima pasakyti „ne“ filmui, kuriame septyniasdešimtmetis sako potencialiai antrajai pusei: „herpeso neturiu, bet jei tu turi – tai ne kliūtis“.
Jau 20 metų našlaujanti Kerol (stulbinančiai atrodanti 71-erių Danner) gyvena savo įprastą kasdienį gyvenimą, leisdama dienas skoningai įrengtuose Pietų Kalifornijos priemiesčio namuose, sutvarkytuose taip nepriekaištingai, kad plaktuvo spalva derinasi prie šuns dubenėlio. Ji mėgaujasi bridžo vakarėliais su savo trimis draugėmis (June Squibb, Rhea Perlman ir Mary Kay Place ), kurios gyvena greta esančiuose senjorų namuose, kartais žaidžia golfą, o vakarais (ar net per pietus) mėgaujasi taure ar dviem šardonė kartu su savo ištikima auksaspalve retrivere Heizel.
Kai visiškai nukaršusią senutę Heizel tenka užmigdyti, Kerol kiek nuliūsta, tačiau išlieka stebėtinai rami. Tam tikra prasme Heizel mirtis padaro moteriai paslaugą, nes, nelikus ištikimosios augintinės, Kerol atsiveria keliai į naujas patirtis. Pirmoji – užmegzta bičiulystė su Loidu (Martinas Starras), kiek depresyviu jaunu, gal 30 metų už ją jaunesniu, vyru, kuris yra priverstas dirbti baseinų prižiūrėtoju. Juodu vienija pomėgis muzikai ir alkoholiui, tad jiedu patraukia į karaokė vakarą vietiniame bare. Tai nėra pasimatymas tikrąja to žodžio prasme, bet negalima to pavadinti griežtai tik bičiulių susitikimu: apie tai mums byloja jų žvilgsniai vienas į kitą, ypač tada, kai Loidas stebi Kerol, žavingai atliekančią šilkinę „Cry Me a River“ versiją.
Tačiau Kerol patraukė ir šelmišką Bilo (Samo Elliotto), neseniai atvykusio į jos bičiulių senjorų namus, akį. Iš karto aišku, kad šis ponas yra visiškai kitoks nei liūdni nevykėliai, su kuriais Kerol ir jos draugėms teko turėti reikalų greitųjų pasimatymų renginyje (kaip tik ten vienas vyrukas ir išpoškino anksčiau minėtąją „herpeso“ eilutę). Bilas yra sidabrinis lapinas, kuriame dera nepriekaištingos manieros, „vaikino iš pietų“ šarmas ir stoiškas vyriškumas, kurį gana akivaizdžiai pabrėžia neuždegtas cigaras, kurį šis visur nešiojasi su savimi. Linksmas, protingas, pakankamai turtingas, kad turėtų prabangų katerį, tačiau neapsunkintas vaikų ir reiklių buvusių žmonų, komunikabilus, tačiau patenkintas tyliu gyvenimu – Bilas yra tikras kiekvienos šio amžiaus moters svajonių vyras.
Greitai tampa aišku, kad Haley ir scenarijaus bendraautoris Marcas Baschas neketina pateikti švarios ir tvarkingos, tačiau tipiškos romantinės komedijos, subalansuotos vyresnio amžiaus žiūrovams, o greičiau pabandyti suprasti, koks jausmas yra pradėti kažką iš naujo, kai esi taip netoli nuo pabaigos.
Juosta nėra labai originali ar unikali, kai kurios scenos ar siužeto vingiai gana nuspėjami (pavyzdžiui, kai visos bičiulės apsirūko medicininės marihuanos), tačiau net ir tai išgelbėja stiprus aktorių kolektyvas, gebantis net akivaizdžius stereotipus pakelti į aukštesnį lygmenį. Be to, geras, gražus, šiltas – tebūnie ir nuspėjamas – filmas ne visada yra blogai. Tiesiog galvokite apie jį kaip apie kinematografinį švelnaus vilnonio pledo atitikmenį, puikiai tinkantį tam vakarui, kai kažkodėl nėra nuotaikos.
