Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) penktadienį atskleidė šių metų olimpinėse žaidynėse Rio de Žaneire, Brazilijoje dalyvausiančių pabėgėlių vardus ir asmenines istorijas. Į grupę buvo įtraukti du plaukikai iš Sirijos, du dziudo kovotojai iš Demokratinės Kongo Respublikos, bei šeši bėgikai iš Etiopijos ir Pietų Sudano. Visi šie atletai dabar glaudžiasi tokiose šalyse kaip Belgija, Vokietija, Liuksemburgas, Kenija, ir netgi pačioje Brazilijoje.
„Jų dalyvavimu olimpinėse žaidynėse siekiame atiduoti duoklę visų pabėgėlių drąsai ir ištvermei, jiems bandant įveikti visas kliūtis ir sukurti geresnę ateitį sau ir savo šeimoms, - išplatintame pranešime skelbia Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras Filippo Grandi. – JT pabėgėlių agentūra UNHCR palaiko ir juos, ir visus kitus pabėgėlius.“
Apie planus suformuoti vien tik iš pabėgėlių sudarytą komandą, nepriklausančią jokiai šaliai, IOC pranešė kovo mėnesį. Štai šių metų Pabėgėlių komandos nariai.
Vos prieš kelerius metus Lokoro buvo jaunas piemuo iš Pietų Sudano. Jis UNHCR pasakojo apie išorinį pasaulį nežinojęs nieko ir matęs tik karą, kurio sūkuryje gyveno beveik visą gyvenimą. Galiausiai jis apsisprendė bėgti į Keniją, kur gavo laisvę siekti naujų ambicijų.
Yolande Mabika
Rytinėje Demokratinės Kongo Respublikos dalyje prasiveržęs konfliktas atskyrė Mabiką nuo jos tėvų, kai ji buvo dar visai maža. Ji prisimena tik tiek, kad kažkur bėgo viena, kai ją paėmė sraigtasparnis, nugabenęs ją į šalies sostinę Kinšasą, pasakojo ji UNHCR. Ten apgyvendinta perkeltų vaikų centre ji atrado dziudo. Dabar Mabika yra profesionali atletė ir varžosi tarptautiniuose turnyruose. „Dziudo man neatnešė pinigų, bet suteikė stiprybės, - sako ji. – Kai buvau atskirta nuo savo šeimos, daug verkdavau. Dziudo man davė geresnį gyvenimą.“ Vis dėlto, jos kaip pabėgėlės gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. 2013 m., kai mergina atvyko į Braziliją dalyvauti pasaulio dziudo čempionate, treneris atėmė iš jos pasą ir apribojo maistą. Neapsikentusi metų metus trukusio jo smurto, įskaitant kalinimą narve po pralaimėjimų turnyruose, Mabika pabėgo iš viešbučio ir išėjo ieškoti pagalbos. Dabar, gavusi prieglobstį Brazilijoje, ji užsitikrino vietą Pabėgėlių olimpinėje komandoje ir treniruojasi su Flavio Canto, brazilų olimpiniu dziudo čempionu. „Tai yra ta galimybė, kuri gali pakeisti mano gyvenimą, - sakė ji. – Tikiuosi, kad mano istorija taps pavyzdžiu kitiems, ir galbūt mano šeima mane pamatys ir mes galėsime ir vėl susitikti.“
Popole Misenga
Misengai buvo vos 9-eri, kai jis pabėgo iš Demokratinės Kongo Respublikos. Atskirtą nuo tėvų berniuką po aštuonių miške praleistų dienų išvadavo gelbėtojai, ir nuo to laiko jis gyvena Kinšasos pabėgėlių stovykloje. Kaip ir Mabika, jis dziudo atrado perkeltų vaikų centre. „Kai esi vaikas, privalai turėti šeimą, kuri tau patartų, kaip elgtis, o aš jos neturėjau, - sako jis. – Dziudo suteikė man vidinės ramybės, disciplinos ir ryžto.“ Galiausiai jis tapo profesionaliu atletu, bet kiekvieną kartą, kai jam nepasisekdavo varžybose, jo treneris jį užrakindavo narve ir maitindavo tik duona ir kava. Galiausiai, per 2013 m. čempionatą Brazilijoje, kai dėl išsekimo jį priešininkas nokautavo jau pirmame raunde, jis nusprendė prašyti prieglobsčio. Gavęs pabėgėlio statusą, jis taip pat ėmė treniruotis su Canto.
Yusra Mardini
Damaskietei Mardini buvo 17, kai ji ieškodama saugumo patraukė į Graikiją iš Turkijos. Iš pradžių ji su 20 kitų keleivių įsėdo į palaikę valtelę, bet neilgai trukus ši ėmė skęsti. Neturėdama kitos išeities, paauglė panėrė į vandenį kartu su savo seserimi Sarah ir ėmė stumti valtį su išsigandusiais žmonėmis. „Buvo žmonių, kurie nemokėjo plaukti, – pasakojo ji UNHCR. – Negalėjau leisti, kad žmonės mūsų valtyje nuskęstų.“ Pasiekusi Lezbo salą, ji iškeliavo į šiaurę link Vokietijos, kur galiausiai pernai metų rudenį ėmė treniruotis viename Berlyno plaukimo klube. Dabar jau 18-metė mergina rengiasi varžytis moterų 200 metrų plaukime laisvuoju stiliumi. „Noriu reprezentuoti visus pabėgėlius, kadangi galiu parodyti, jog po viso to skausmo, po audrų, ateina ramybė, - sako ji. – Noriu juos įkvėpti daryti kažką gero.“
Rami Anisas
Anisas taip pat yra plaukikas iš Sirijos. Iš Alepo kilęs atletas plaukimu oficialiai užsiima nuo 14-os. Vaikinas sako, kad meilę plaukimui jam įžiebė jo dėdė Majadas, kuris buvo garsus plaukikas Sirijoje. „Plaukimas yra visas mano gyvenimas, - sako jis. – Baseinas yra mano namai.“ Alepe vis dažnėjant bombardavimams ir pagrobimams, jo šeima įsodino jį į lėktuvą iš išsiuntė į Stambulą pas vyresnį brolį, kuris ten mokėsi turkų kalbos. „Į kelioninį krepšį įsimečiau dvejus marškinius, porą megztinių ir kelnes, - pasakoja jis. – Maniau, kad porą mėnesių pabūsiu Turkijoje ir tada grįšiu namo.“ Mėnesiams virtus metams, jis visą laisvą laiką skyrė tobulindamas savo plaukimo įgūdžius Galatasaray sporto klube, tačiau neturėdamas Turkijos pilietybės negalėjo dalyvauti varžybose. Galiausiai Anisas sėdo į pripučiamą valtį ir patraukė link Graikijos. Dabar jis gyvena Belgijoje ir devynis kartus per savaitę treniruojasi su buvusia olimpiete plaukike Carine Verbauwen.
Yonas Kinde
„Paprastai treniruojuosi kiekvieną dieną, bet kai išgirdau naujienas apie pabėgėlių komandą, ėmiau treniruotis dukart per dieną, kiekvieną dieną per savaitę, siekdamas patekti į šias olimpines žaidynes“, - sakė Etiopijos bėgikas UNHCR. Kinde, jau penkerius metus gyvenantis Liuksemburge, retai kada sustoja vietoje. Jis reguliariai lanko prancūzų kalbos pamokas, o pragyvenimui užsidirba dirbdamas taksi vairuotoju, tuo pačiu nepamiršdamas ir savo svajonės tapti geresniu bėgiku. Pernai metais jis maratoną Vokietijoje nubėgo vos per 2 val. ir 17 min. Vis dėlto prisiminimai apie tėvynę nepalieka jo nė sekundei. „Situacija labai sudėtinga, - pasakoja jis apie savo gyvenimą Etiopijoje. – Man neįmanoma ten grįžti, nes tai labai pavojinga šalis.“
Anjelina Nadai Lohalith
Lohalith, pabėgėlė iš Pietų Sudano, 2016 m. olimpiadoje varžysis 1500 metrų bėgime. Ji nematė savo tėvų nuo 6-erių metukų, kai buvo priversta bėgti iš namų, bet turi žinių, kad jie vis dar gyvi, skelbia UNHCR. Pagalba tėvams yra pagrindinė jos motyvacija. Ji sako supratusi, kad turi talentą bėgimui, kai laimėjo varžybas pabėgėlių stovykloje šiaurės Kenijoje, kur šiuo metu gyvena. Bet tik tada, kai profesionalūs treneriai atvyko rinkti atletų specialiai treniruočių stovyklai, ji sužinojo, kokia iš tiesų yra greita. Dabar Lohalith siekia varžytis tarptautiniu mastu, kad laimėtų piniginius prizus. „Kai turi pinigų, gali pakeisti gyvenimą“, - sako ji, pridurdama, kad laimėjusi didelę premiją, ji visų pirma pastatytų tėvams geresnius namus.
Jamesas Nyangas Chiengjiekas
Chiengjiekas yra dar vienas pabėgėlis iš Pietų Sudano, šiuo metu gyvenantis Kenijoje. Jis varžysis 800 metrų bėgimo rungtyje. Iš namų jis pabėgo būdamas trylikos, kai sužinojo, kad sukilėliai šalyje prievarta verbuoja vaikus į savo kariuomenę. Kenijoje jis lankė bėgikais garsėjančią mokyklą, kur ir atrado meilę šiai sporto šakai. Nors iš pradžių jis nė neturėjo bėgimo batelių, tai Chiengjieko neatbaidė. „Mes visi nuolat susižeisdavome, nes bėgome netinkama avalyne, - prisimena jis. – Tada ėmėm dalintis. Tie, kurie turėdavo dvi poras batų, pasidalindavo su tais, kurie neturėjo nė vienos.“ Rio de Žaneiro olimpiadoje Chiengjiekas tikisi įkvėpti kitus. „Gerai bėgdamas, aš padedu kitiems, ypač pabėgėliams, - sako jis. – Galbūt jų tarpe taip pat yra talentingų atletų, bet jie niekada neturėjo progos atsiskleisti.“
Rose Nathike Lokonyen
Dar viena pietų sudanietė į Keniją atvyko 2002-aisiais ir varžysis 800 metrų bėgimo rungtyje. Pirmą kartą varžybose ji sudalyvavo vos prieš metus, kai mokytoja jos pabėgėlių stovykloje pasiūlė jai dalyvauti 10 km bėgime, sakė Lokonyek UNHCR. „Aš niekada nesitreniravau. Bėgau pirmą kartą, o atbėgau antra“, - sako mergina. Dabar ji persikėlė į Kenijos sostinę Nairobį, kur lanko specialias treniruotes. „Aš Rio de Žaneire reprezentuosiu savo žmones, ir jeigu man pasiseks, grįžusi surengsiu lenktynes už taiką“, - savo planus dėsto Lokonyen.
Yiechas Pur Bielas
Priverstas bėgti nuo konflikto Pietų Sudane 2005 m., Bielas apsigyveno pabėgėlių stovykloje šiaurės Kenijoje. Ten jis žaidė futbolą, kol galiausiai komandinis sportas jam įkyrėjo. Jis sako, kad bėgdamas jaučiasi labiau kontroliuojantis savo likimą. „Pabėgėlių stovykloje mes neturime jokių patogumų, netgi neturime batų. Neturime ir kur sportuoti, - pasakoja jis. – Net ir oras nepalankus treniruotėms, nes nuo ryto iki pat vakaro būna labai karšta ir saulėta.“ Nepaisant to, jis ir toliau išlieka motyvuotas. „Aš nuolat galvoju apie savo šalį, Pietų Sudaną, nes mes, jauni žmonės, turime galios jį pakeisti“, - sako Bielas, kuris dalyvaus 800 metrų bėgime.
Paulo Amotun Lokoro
Vos prieš kelerius metus Lokoro buvo jaunas piemuo iš Pietų Sudano. Jis UNHCR pasakojo apie išorinį pasaulį nežinojęs nieko ir matęs tik karą, kurio sūkuryje gyveno beveik visą gyvenimą. Galiausiai jis apsisprendė bėgti į Keniją, kur gavo laisvę siekti naujų ambicijų. „Noriu būti bėgimo čempionas“, - sako vaikinas, kuris šiuo metu treniruojasi 1500 metrų bėgimui kartu su garsia Kenijos bėgike ir rekordininke Tegla Loroupe. „Jeigu gerai pasirodysiu, pasinaudosiu tuo, kad padėčiau savo šeimai ir savo žmonėms“, - paprasta svajone dalijasi Lokoro.
