Tačiau ši istorija nėra tik dar vienas įspūdingas išgyvenimo kalnuose nuotykis, kaip „127 Hours“ ar „Into Thin Air“. Mat jo herojus ne tik yra patyręs alpinistas, bet ir mokslininkas, kuris pasitelkia savo įgūdžius tam, kad pasiektų sunkiai prieinamas vietas ir pargabentų atgal žinias, padedančias mums suprasti, kaip klimato kaita keičia aukščiausias pasaulio viršukalnes.
Kai „National Geographic“ komanda aplankė jį jo namuose netoli Sietlo, 46-erių geografijos profesorius iš Vakarų Kentukio universiteto jiems papasakojo, kaip išgyveno savo nukritimą į tarpeklį, kodėl besikeičiantis klimatas daro alpinizmą pavojingu užsiėmimu, ir kodėl mokslininkams būtina dažniau lankytis kalnuose.
- „Turėjau išsikasti save iš savo paties kapo“, rašote jūs apie siaubingą savo patirtį Himalajuose. Papasakokite mums daugiau apie tą incidentą.
- Visi to manęs klausia (juokiasi – red. past.)! Everestas tuo metu buvo uždarytas po sniego lavinos, todėl mes persikėlėme prie Himlungo kalno ties pasieniu tarp Tibeto ir Nepalo. Dėl lavinos Evereste, mūsų liko tik trys, o viena alpinistė jautėsi prastai. Jake‘as, kitas alpinistas, buvęs su manimi, sutiko parvesti ją žemyn. Tad man teko priimti sudėtingą sprendimą – ar pasilikti ten vienam, o tai niekada nėra idealus variantas, ar susikrauti daiktus ir eiti su jais. Tačiau aš pagalvojau: „Mes jau pasistatėme stovyklą, aš vaikščiojau aplinkui, viskas atrodo saugu.“ Pamaniau, kad viskas bus gerai.
Kitą rytą po to, kai jie išėjo, aš nuėjau pasiimti vandens kavai ir dar nusprendžiau paimti kelis sniego pavyzdžius. Saulė švietė labai ryškiai, tad aš tik užsimečiau lengvą švarkelį ir neėmiau nei šalmo su lempa, nei palydovinio telefono. Jokio tarpeklio nė nebuvo matyti, bet kai aš pasilenkiau prie sniego, staiga man iš po kojų išsprūdo žemė. Pajutau, kad krentu. Viskas aptemo, ir jaučiau, kaip veidu trenkiuosi į ledą. Tas staigumo jausmas mane tiesiog persmelkė. Vaizdas pasikeitė iš ryškios saulės į visiškai juodą tamsą, o visas mano pasaulis sugriuvo.
Galvojau, kad esu negyvas. Kad tik krisiu ir krisiu, ir niekada nebepabusiu. Tačiau staiga mane sustabdė. Tai atrodė lyg stebuklas. Bet kai pradėjau žvalgytis aplinkui, kai pamačiau, kur esu, supratau, kad tikrai mirsiu. Mano kojos kabėjo virš prarajos. Tik mano viršutinė kūno dalis buvo ant ledo bloko, kuris mane ir sulaikė. Negalėjau nieko padaryti, nes išsinarinau iš peties ranką ir susilaužiau visus kaulus joje.
Mane apėmė šaltis lyg mėsos šaldiklyje. Galėjau jausti, kaip jis smelkiasi man į kaulus. Kadangi likusi mano komandos dalis tik neseniai pradėjo lipti žemyn, žinojau, kad jiems reikės laiko pailsėti, o tada praeis dar viena diena, kol jie vėl sugrįš. Taigi, praeitų mažiausiai dvi dienos, ir aš žinojau, kad tiek ilgai neišgyvensiu.
Tada aš išsitraukiau savo fotokamerą ir pradėjau kalbėtis su savimi apie visus variantus. Aš visada su savimi turiu fotokamerą, nes, jeigu, tarkim, dirbu Afrikoje ir man reikia prisiminti kokią detalę iš kitos vietos, tai yra geriausias būdas tą padaryti.
Kelias tarpeklyje priešais mane buvo pernelyg netvirtas ir status, tad turėjau eiti dešinėn, kopdamas tik su viena ranka. Aš turėjau ledo kirtiklius, tad padėdavau vieną taip toli, kaip tik galėdavau pasiekti, tada ant jo užsitraukdavau, pasiimdavau tą, kurį palikau už savęs, ir tokiu būdu judėjau tolyn, kopdamas nuo atbrailos ant atbrailos. Kas kartą, kai sustodavau, nufilmuodavau vaizdą sau po kojomis. Grįždamas turėjau įveikti keturias ar penkias dideles atbrailas, o vienai jų prireikdavo po dešimt ar penkiolika minučių kopimo. Turėjau kopti šimtus pėdų į dešinę, kad įveikčiau tas 70 pėdų, kurias nukritau.
Kai pagaliau ištrūkau, galvojau, kad jausiu palengvėjimą, bet iš tiesų išnaudojau kiekvieną savo energijos lašą, visą savo širdį ir esybę, kad pasiekčiau paviršių. Pabandžiau atsistoti, bet tiktai parkritau ant žemės. Būtent tada supratau, kad dar nesu išgelbėtas. Man vis dar reikėjo pasiekti savo palapinę. Tad aš jutau palengvėjimą, bet tai buvo baugus palengvėjimas, nes žinojau, kad dar reikia daug ką padaryti.
Blogiausia tai, kad aš turėjau gertuvę su vandeniu. Visą parą nebuvau nieko gėręs, ir išnaudojau labai daug jėgų kopdamas. Tad aš buvau be galo ištroškęs, bet negalėjau jos atidaryti tik su viena ranka. Bandžiau tai padaryti dantimis ir ledo kirtikliais, bet galiausiai buvau priverstas klausytis, kaip vanduo visą naktį teliuškuojasi gertuvėje, o aš mirštu iš troškulio.
- Jaunystėje jūs pirmiausia tapote mokslininku, o tik po to savo laisvalaikiu – alpinistu. Šios dvi jūsų gyvenimo dalys susijungė į vieną Amerikos alpinistų mokslo programoje. Kokiu tikslu ji buvo sukurta?
- Prieš pat šios programos sukūrimą aš buvau Nepale ir apmokiau studentus rinkti duomenis kalnuose. Supratau, kad čia egzistuoja didžiulė spraga. Yra daugybė mokslinių klausimų, į kuriuos atsakyti galima tik kalnuose, bet tai yra pavojinga ir sunkiai pasiekiama vieta. Tad yra daugybė duomenų, kurių niekas nerenka.
Pats būdamas alpinistu ir pažinodamas daugybę tikrai puikių alpinistų, o taip pat dirbdamas kartu su Amerikos alpinizmo klubu, kuris telkia dėmesį į gamtos apsaugą, aš supratau, kad jeigu mes galėtume sujungti abi šias grupes į vieną, tai užtikrintų saugias keliones vardan kilnių mokslinių tikslų. Yra nedaug žmonių, kurie išnaudojo savo laiką, kad taptų puikiais alpinistais, o taip pat būtų geri mokslininkai. Dauguma mokslininkų, o taip pat ir dauguma alpinistų, susitelkia tik į vieną aistrą, ir aš esu šiek tiek unikalus tuo, kad man svarbios jos abi.
Programos tikslas yra geriau pasinaudoti alpinizmo ekspedicijomis. Paprastai, kai mokslininkas lipa į kalnus, jis būna, pavyzdžiui, glaciologas, ir renka tik ledynų duomenis. Aš pamaniau, kad tai nėra labai efektyvu. Norėjau, kad glaciologas dirbtų su geologu, kad jis dirbtų su ekologu: kad daugybė ekspertų iš skirtingų sričių dirbtu kartu, jog išsiaiškintų klimato kaitos įtaką toms biosistemoms.
- Knygoje rašote: „Kalnai visada buvo nestabilūs. Tačiau, pastaraisiais metais, klimato ir orų pokyčiai pavertė alpinizmą panašų į rusišką ruletę.“ Kokie tiksliai pokyčiai vyksta Evereste ir kituose kalnuose, ir kaip jie paveikia alpinistus?
- Kalbant apie klimato kaitą, jos įrodymai kalnuose atima žadą. Jie keičiasi taip sparčiai – dešimčių tūkstančių metų senumo ledynai traukiasi į kalnus ir pranyksta mums prieš akis. Šie pokyčiai neturi precedento. Jeigu gautumėte bilietą į tokią vietą Žemėje, kurioje klimato kaitos įtaka matoma ryškiausiai, ta vieta neabejotinai būtų kalnuose.
Net keli garsūs alpinizmo maršrutai visame pasaulyje šiandien nebeegzistuoja, tokie kaip Petit Dru Prancūzijoje, dar žinomas kaip Amerikos kelias. Iš esmės, visas gabalas kalno, kuriuo žmonės kopdavo į viršūnę, prieš kelis metus sugriuvo. Panaši situacija ir Everesto kalno Vakarų keteroje, į kurią pirmasis užkopė amerikietis – šiandien ji nebepasiekiama, nes visas ledas nuo jos nutirpo. Tai vyksta visame pasaulyje.
- Kartais jūsų prašo sakyti motyvuojančias kalbas. Gal galėtumėte pasidalinti su skaitytojais kokiomis nors savo gyvenimo pamokomis, kurių jus išmokė šios ekspedicijos?
- Savo knygoje, aš pasakoju apie Tomą Sojerį. Jaučiausi taip, kaip jis jautėsi eidamas į netikras savo laidotuves. Pamatai, kaip tavo gyvenimas atrodytų, jeigu tavęs jame nebebūtų. Ir tai pakeičia, kaip regi dalykus ir kaip juos vertini. Naujas automobilis ar namas nėra tokie svarbūs kaip žmonės, kuriuos myli, ir tavo svajonės. Tačiau įgyvendinti savo svajones labai sunku. Neliepiu jums mesti savo darbo ir atiduoti visus pinigus labdarai, bet pagalvokite, ką kuris nors dalykas jums reiškia ilgalaikėje perspektyvoje, ir susitelkite į šeimą ir draugus, nes kai akis į akį susiduri su mirtimi, tai tampa svarbiausia. Tada galvoji tik apie savo mylimus žmones, o taip pat apie tas svajones, kurių nerealizavai. Išlikti dėkingam visiems, kiekvieną dieną, yra tikrai svarbu.
