Eidamas 93-uosius metus, trečiadienio naktį netikėtai mirė Danielis Walkeris – populistas, kurio politinės ir finansinės ambicijos vedė jį iš korporacijos konferencijų salės į Ilinojaus gubernatoriaus rūmus, o vėliau į federalinį kalėjimą, pranešė jo šeima.
Walkeris, kuris gubernatoriumi dirbo 1973-1977 metais, buvo vienas energingiausių rinkiminės kampanijos dalyvių valstijos istorijoje. Ant kaklo ryšėdamas raudoną skarelę ir avėdamas tvirtais žygio batais, politikos naujokas kampanijos į gubernatoriaus postą metu nužygiavo 1 197 mylias per Ilinojų ir šokiravo politikos ekspertus, įveikdamas patyrusius politikus tiek pirminiuose, tiek visuotiniuose rinkimuose 1972-aisiais.
Tačiau vienintelė šio demokrato kadencija buvo audringa, o ir vėliau sekusi verslo karjera tokia pat permaininga. 1987-aisiais jis buvo nuteistas kalėti septyniolika su puse mėnesio federaliniame kalėjime už nesąžiningai įsigytas $1,4 milijono vertės banko paskolas.
Walkeris dirbo Montgomery Ward & Co. viceprezidentu, kai pirmą kartą išgarsėjo visuomenėje kaip kontroversiškosios Walkerio ataskaitos autorius. Čia jis nagrinėjo netvarką, apėmusią 1968-ųjų Nacionalinę demokratų konvenciją Čikagoje, o chaotiškus ir kartais smurtingus konvenciją lydėjusius įvykius pavadino „policijos maištu“. A.a. meras Richardas J. Daley, kuris paskyrė policininkus į gatves ir gyrė jų darbą, dėl šios ataskaitos tiesiog įsiuto, o jo pyktis Walkeriui neatlyžo ilgus metus.
1970-aisiais Walkeris vadovavo sėkmingai Adlai E. Stevensono kampanijai į JAV Senatą, o kitais metais pradėjo savo rinkiminę kampaniją į gubernatoriaus postą. Čia jis pasinaudojo JAV senatoriaus iš Floridos Lawtono Chileso taktika ir dukart peržygiavo skersai Ilinojaus, garsindamas savo vardą ir ieškodamas šalininkų. Jis spaudė rinkėjams rankas jų pačių kiemuose, švytėjo plačia šypsena ir žadėjo sugrąžinti valdžią žmonėms.
Jo strategija pasiteisino, ir pirminiuose rinkimuose jis nugalėjo gerai žinomą politiką, tuometinio gubernatoriaus pavaduotoją Paulą Simoną, kurį rėmė Daley, o visuotiniuose rinkimuose iš posto išstūmė respublikoną Richardą Ogilvie. Tiesą sakant, Walkerio politinio nuopuolio šaknys glūdėjo kaip tik toje pergalėje prieš Daley žmogų. 1976-aisiais siekdamas perrinkimo, jis pralaimėjo pirminius rinkimus kitam Daley kandidatui, valstijos sekretoriui Michaelui Howlettui. Taip susidarė reta situacija, kai pralaimėjęs rinkimus, gubernatorius beveik metus dar ėjo savo pareigas.
Howlettas tąkart visuotinius rinkimus didžiuliu skirtumu pralaimėjo respublikonui Jamesui Thompsonui, o demokratai posto neatgavo 26 metus, kol po skandalo, į kurį įsivėlė respublikonas gubernatorius George’as Ryanas, rinkimus laimėjo Rodas Blagojevitchius. Pasibaigus jų kadencijoms, tiek Ryanas, tiek Blagojevichius pateko į federalinį kalėjimą, o Ilinojui teko susitaikyti su tuo, kad trys iš šešių paskutinių gubernatorių pateko už grotų.
Per ketverius metus poste Walkeris nesėkmingai siekė įgyvendinti populistinius pažadus, duotus rinkėjams kampanijos metu: pagalius jam į ratus kišo jo paties konfliktiškas būdas ir politikos stilius bei nesibaigiantys konfliktai su Daley, dėl kurių jam į savo pusę nepavyko patraukti valstijos įstatymų leidėjų. Tiesa, jam pavyko priimti Regioninio transporto valdybos (RTA) įstatymą, kuris pirmą kartą visą Čikagos metropoliteno viešąjį transportą subūrė po vienu skėčiu. Tai taip pat buvo vienas tų retų atvejų, kai jiedu su Daley rado bendrą kalbą.
Walkeris taip pat pasirašė įstatymą, sukuriantį valstijos loteriją, apkarpė viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus, sėkmingai kovojo su sukčiais, besipelnančiais iš socialinių išmokų, ir suteikė galimybę mažumoms dirbti viešajame sektoriuje bei pretenduoti į sutartis su valstija.
1977 metų sausio 9 dienos interviu, priešpaskutinę savo kadencijos dieną, Walkeris pakomentavo savo audringą gubernatūrą: „Mažai kas gali įsivaizduoti, kokia kankynė yra darbas tokiose pareigose. Aš net pagalvoju: ar tikrai norėčiau dar kartą kažką panašaus išbandyti? Galia man nerūpi. Ji man nieko nereiškia.“
Vis dėlto, 1981 metais jis vis dėlto pabandė dar kartą pretenduoti į gubernatoriaus postą – tačiau demokratai jo nominacijai nepritarė, laikydami jį per kontroversiška figūra.
Baigęs politiko karjerą Walkeris ėmėsi verslo. Vienas jų – 1983 metais įsigyta First American Savings Loan Association of Oak Brook kompanija, tapo jo pragaištimi. 1986 metais jis buvo apkaltintas sukėlęs bankrotą per „nesaugias ir neracionalias“ skolinimo praktikas, dėl kurių ir teko keliauti už grotų.
Mirdamas Walkeris paliko žmoną Lily Stewart, septynis vaikus, 22 anūkus ir keturis proanūkius.
