„Ateinantys metai tikrai nebus nuobodūs“, – pranašavau aš savo praėjusiame straipsnyje, o jau pačios pirmosios 2016 metų dienos mano prognozes patvirtino.
Pradėkim nuo malonių naujienų. Rusijoje masiškai krenta generolai, o tiksliau sakant – stambūs karo nusikaltėliai, suvaidinę svarbius vaidmenis Krymo ir Donbaso okupacijose. Tai prasidėjo dar prieš Naujuosius metus: gruodžio 27 dieną 53-aisiais savo gyvenimo metais žemę nuo savo niekingos egzistencijos išvadavo Rusijos Federacijos Oro desanto pajėgų štabo vado pavaduotojas generolas majoras Aleksandras Šušukinas, kuris tiesiogiai vadovavo Krymo uzurpacijai, o iki tol dar buvo pasižymėjęs ir Rusijai okupuojant Gruzijos teritorijas. Sausio 4-ąją juo pasekė Vyriausiosios žvalgybos valdybos vadovas, generolas pulkininkas Igoris Sergunas – šiam buvo 58 metai. Net ir Rusijoje, kuri, pagal gyvenimo trukmę, pasaulio reitinge yra 113 vietoje (tarp Tongo ir Hondūro), tai yra laikoma pakankamai jaunu amžiumi, ypač kalbant apie generolus. Mirties aplinkybės abiem atvejais (kaip jau šiai šaliai yra įprasta) neskelbiamos.
Žinoma tik tiek, kad mirtys yra „nesavalaikės“, tačiau galima nuspėti, kad jų priežastis – ūminis apsinuodijimas švinu. Generolams jau vien dėl jų darbo specifikos tenka labai dažnai su juo turėti reikalų, o jis, pasirodo, yra nuodingas, ypač, kai yra skiriamas 9 gramų dozėmis. Ta tema prasitarti sau leido ir Rusijos oficiozinė interneto svetainė vesti.ru, kurioje pasirodė straipsnis, pavadintas „Sergejus Šoigu pareiškė užuojautą dėl Igorio Serguno žūties“. Tiesa, vėliau redakcija susizgribo ir „žūtį“ pakeitė „mirtimi“, bet, kaip mes visi gerai žinome, žodis – ne žvirblis...
Vos po kelių valandų pasirodė pranešimas apie tai, kad žuvo Tatjana Gopcij – rusų koloborantė iš Donecko, organizavusi ginklų iš Rusijos tiekimą po „humanitarinės pagalbos“ priedanga (apie tai, kokia iš tiesų „humanitarinės pagalbos aktyvistė“ ši ponia buvo, pakankamai aiškiai byloja jos profilio nuotrauka socialiniame tinkle vk.com (tai yra rusiškasis Facebook atitikmuo), kurioje ji yra įsiamžinusi su automatu, neperšaunama liemene ir taip vadinama „arafatka“ (skara, kuria veidus apsimuturiuoja teroristai, kad liktų neatpažinti), o prie nuotraukos dar ir puikuojasi prierašas, kviečiantis žudyti „ukrainpalaikius“). Nors Donecko atmatų priešlaikinės mirtys jau seniai nieko nestebina, o dauguma atvejų jų net nebandoma pateikti kaip mirčių nuo natūralių priežasčių (tereikia prisiminti Alekseju Mozgovojų, Pavlą Dremovą ir kitus), tačiau, kai kalba pasisuka apie aukštas pareigas einančius garsius rusų generolus – čia jau visai kitas reikalas. Gal iš tiesų visiems šiems šaltakraujams žudikams širdis neatlaikė ir sudužo nuo skausmo dėl mylimos Rusijytės lemties (arba iš baimės, kad jiems baigsis taip, kaip savo laiku baigėsi jų nacių kolegoms Alfredui Jodliui ir Vilhelmui Keiteliui). Tačiau aš šioje situacijoje kažkodėl prisiminiau 1991-uosius metus, kai po nepavykusio pučo prasidėjo masinis komunistų funkcionierių kritimas (ypač tų, kurie buvo susiję su Sovietų Sąjungos Komunistinės partijos finansais) ir analogišką Janukovyčiaus režimo valdininkų savižudybių epidemiją po Nuopelnų revoliucijos pergalės. Visiškai galimas daiktas, kad botoksinis pseudofiureris nusprendė nelaukti galutinio kracho ir liudininkų valymą pradėti iš anksto. Įdomu tik, ar ramiai miega kiti rusų generolai? O kiek dar laiko šia žeme vaikščios tokie veikėjai kaip, pavyzdžiui, Igoris Girkinas-Strelkovas, kuris ir taip per ilgai čia užsibuvo? Man atrodo, kad, turint galvoje greitus ir akivaizdžius „Boingo“ numušimo, su kuriuo Girkinas turėjo tiesioginį ryšį, tyrimo rezultatus (iš tiesų tyrimo grupė Bellingcat jau perdavė Nyderlandų prokuratūrai 20 tiesioginių tragedijos kaltininkų sąrašą, kuriame yra Rusijos armijos 2 bataliono 53 priešlėktuvinės raketos brigados nariai), jis turėtų būti pats pirmasis kandidatas likviduotinų žmonių sąraše (juo labiau, kad jis pastaruoju metu uodegą kelia prieš patį pseudofiurerį). Na, bet pagyvensim, pamatysim. Tereikia apsirūpinti kukurūzų spragėsių atsargomis ir patogiai įsitaisyti. Patys azartiškiausi gali netgi rengti lažybas, kas bus kitas šioje rusiškoje ruletėje. Žinoma, moksliniais akademiniais tikslais būtų įdomu paklausyti, ką visa ši publika papasakotų tarptautinio tribunolo teismui, tačiau toks atpildas už visus jų darbelius irgi yra labai puikus.
Naujųjų metų išvakarėse nuskambėjo ir naujos prognozės apie tai, kiek apskritai dar Rusija patemps. Aš jau prieš metus rašiau, kad ji greičiausiai neišgyvens nė 2017-ųjų (o pastarųjų metų rezultatai netgi suponuoja mintį, kad galutinis šalies krachas gali ateiti ir dar anksčiau). Su manimi visiškai sutinka mokslininkas, Ukrainos Ekonomikos mokslų akademijos bendradarbis ir diplomatas, Jurijus Ščerbakas (buvęs Ukrainos pasiuntinys Izraelyje, JAV ir Kanadoje). Ta tema pasisakė ir itin autoritetinga amerikiečių analitinė agentūra Stratfor, kuri yra vadinama „privačia CŽV“, bei kurios paslaugomis naudojasi ir JAV valdžia. Agentūra, tiesa, buvo kiek atsargesnė (kas paprastai yra savaime suprantama tokio lygio ekspertams) ir Rusijai davė „ne daugiau kaip dešimt metų“. Na, o „ne daugiau“, žinoma, reiškia, kad viskas galutinai sužlugti tenai gali ir kur kas greičiau. Tarp jau labai akivaizdžių artėjančios Rusijos griūties ženklų (be to, kad tenai griūva ir žlunga viskas iš eilės) atsiduria eilinė Putino kapituliacija prieš Kadyrovą, kuriam atiteko visiška čečėnų „naftavietės“, atimtos iš kompanijos „Rosneftj“, kontrolė (nepamirškime, kad 20 % „Rosneftj“ akcijų Rusija šiais metais ketina parduoti Kinijai – jei tik ši sutiks prisiimti dalį kompanijos, priverstos jai pardavinėti naftą sau į nuostolį); Tatarstano atkaklumas, nenorinčio (skirtingai nei visos kitos rusų „respublikos“) atsisakyti prezidento posto ir kitų suverenumo simbolių, kurie tam tikru būdu susiklosčius aplinkybėms lengvai gali pavirsti iš teorinių į labai realius; Kaliningrado srities deputatų pareiškimas, jog, kad ir kas vyktų Kremliuje, jiems, iš visų pusių apsuptiems kaimynų, su šiais pyktis kažkaip nesinori.
Nieko gero neišėjo ir iš Maskvos išgirto, išpūsto ir „išskalambyto“ dujų pramonės projekto „Sibiro galia“. Kaip mes jau pamename, Kinija iš karto po „amžiaus susitarimo“ atsisakė investuoti į infrastruktūros statybas, taip paversdama projektą galutinai nuostolingu Rusijai (juo labiau, atsižvelgiant į dabartines angliavandenilių kainas), o dabar, kai ėmėsi savo pačių skalūnų gavybos, rusiškos gamtinės dujos Kinijai apskritai nebereikalingos. Turkmėniškų gamtinių dujų savikaina už rusiškųjų yra daug žemesnė, o ir jų perpardavimas buvo vos ne labiausiai viliojantis „Gazpromo“ pajamų gabalas; dabar gi planuojama apeiti Rusiją ir palikti nekonkurencingą Papildomos chromosomos valstybę šio verslo nuošalėje.
Na, ir pabaigai, siūlau jums dar dvi „dujines“ naujienas, kurios tarpusavyje sukuria tobulą, sakytumei, kosminę harmoniją: 1) Ukraina padidino tranzito kainą „Gazpromui“ 25-35 %; 2) Rusija Ukrainos reikalavimu kardinaliai sumažino dujų kainas. Apskritai, jei kokioje Čikagos požeminėje perėjoje sutiksite dujų balionu nešiną žmogelį, ryškiu rusišku akcentu siūlantį iš jo įsigyti dujų, labai nenustebkite. Tiesiog mandagiai pasiųskite jį toliau.
Tiesa, turiu pripažinti, kad ne visos naujametinės naujienos vien tik džiugino – nors nuobodžiauti vis tiek neleido.
Artimuosiuose Rytuose vyksta naujas serialas: saudo arabai „už terorizmą“ baudžia vieną iš nedaugelio nesmurtinių metodų islame šalininkų. Jo tikėjimo broliai, išpažįstantys tą pačią religiją, prisiminė tradicinę Irano liaudies pramogą „svetimos ambasados antpuolis“ ir nutraukia su Iranu diplomatinius santykius. Saudo arabų pavyzdžiu seka Bahreinas (šiitiška valstybė, kurios valdžioje yra sunitai), Sudanas ir Kuveitas (ir iš dalies Jungtiniai Arabų Emyratai). Jei mes taip gyventume, kaip vieni kitus „myli“ šiitai ir sunitai, tai daugelis sunerimtų – o kas bus su nafta? Tad štai – nafta ir toliau pigs, dideliam dolerio džiaugsmui ir dar didesnei rublio nuostabai. Mat pasaulinė rinka yra perpildyta, o „karštasis“ karas nėra parankus nei arabams, nei persams – o tai reiškia, kad jie imsis dempinguoti konkuruodami vieni su kitais.
O tuo metu savo „rusiškojo pasaulio“ kariais garsėjančios Buriatijos sostinėje įvyko stebuklas – tiesiog centrinėje aikštėje iššovė fontanas, užtvindęs naujametinę eglutę ir upeliais ištekėjęs į gatves. Tai buvo ne nafta. Tiesiog trūko kanalizacijos vamzdžiai. Taip jau yra – visi gauna tokias naujametines dovanas, kokių yra verti.
Jurijus Nesterenka
