Stresas – būtina reakcija. Iš medicininės perspektyvos, stresas – tai nėra nuo klyksmo plyštantys plaučiai ar isteriškai besiblaškanti moteris. Tai – fiziologinis adaptacinis procesas, kurio pagalba organizmas prisitaiko prie jam nepalankių sąlygų.
Kitaip tariant — tai tik evoliucinis mechanizmas, skirtas padėti mums išgyventi, kad ir kokios negandos mus pultų! Kai šio mechanizmo nėra, ar jis yra nusilpęs, asmuo tampa bejėgis, pažeidžiamas ir nepajėgus efektyviai kovoti už savo egzistenciją. Ir priešingai, kuo stipriau ir pilnavertiškiau dirba nervų-hormonų reakcijų sistema, tuo daugiau žmogus gyvenime gali pasiekti, tuo mažiau jam kenkia ligos, konfliktai, nuovargis, tuo sėkmingesnis jis yra ir tuo labiau džiaugiasi gyvenimu. Tas, kas nori pasiekti sėkmės gyvenime, privalo išmanyti šio apsauginio mechanizmo darbo paslaptis, mokėti jį palaikyti, koreguoti ir vystyti.
Adaptacija ir antinksčiai. Kas tai per mechanizmas? Kokie organai dalyvauja aukščiau aprašytame adaptacijos procese? Pirmą kartą terminas „stresas“ į vartoseną buvo įvestas kanadiečio endokrinologo Hanso Selye 1936 metais. Savo tyrimų ir bandymų metu jis išsiaiškino, kad į bet kokį neigiamą poveikį organizmas iš esmės viena ir ta pačia reakcija – antinksčių hipertrofija. Kaip tik dėl to Selye žalingus veiksnius, tokius kaip skausmas, šaltis, infekcinių ligų sukėlėjai, nuodai, psichikos traumos, pavadino vienu bendru terminu „stresoriai“ (nuo anglų k. žodžio stress — įtampa, slėgimas, spaudimas). O štai visiems bendrą, tipišką organizmo reakciją į stresorius Selye apibrėžė kaip „bendrą adaptacijos sindromą“. Be to, jis detaliai išstudijavo ir pademonstravo hipofizės (posmegeninės liaukos) ir antinksčių sistemos vaidmenį bendrojo adaptacinio sindromo vystymuisi.
Selye darbus tęsė iškilus armėnų kilmės mokslininkas ir gydytojas Leonas Orbeli. Jis Selye atradimus papildė savo teorija apie simpatinės nervų sistemos vaidmenį tos „apsauginės simfonijos“ organizacijoje. Tokiu būdu iš karto trys sistemos – hipofizė, antinksčiai ir simpatiniai nervai – tampa mūsų angelų sargų trejybe, be kurių mūsų likimas tėra silpnumas, nuovargis, ligos ir nykimas...
Hipofizės veiklos mes kontroliuoti negalime. Jos funkcijos priklauso nuo paveldimumo. Štai kodėl egzistuoja žmonės-išimtys, kurie tik patvirtina taisyklę. Ilgalaikis stresas pirmiausia priveda prie antinksčių perkrovos, o galiausiai ir prie jų žievės irimo. Per nuolatinio persitempimo laikotarpius, kortizolio lygis silpnina imuninės sistemos aktyvumą, padidina arterinį kraujo spaudimą ir cukraus kiekį kraujyje, o tai yra tiesus kelias išsivystyti hipertenzijai, diabetui, reumatiniam artritui. O tada, kai antinksčiai pagaliau „perdega“ ir kortizolio lygis krenta, prasideda tai, ką visi vadina senatve – jėgų sumažėjimas, energijos trūkumas, pranykęs susidomėjimas gyvenimu, atbukusios emocijos, daug lėtesnis organizmo atsistatymas po traumų ir infekcijų... Tačiau iš tiesų tai nėra senatvės požymiai, o tik antinksčių žievės funkcijų susilpnėjimas! Toks pažeidimas - pataisomas ir atstatomas.
„Gynėjų“ gydymas. Yra keletas tos problemos sprendimo būdų. Vienas iš pačių efektyviausių – simpatinių nervų, atsakingų už antinksčius, atstatymas. Nugaros vidurio skausmai – įprastas antinksčių nepakankamumo požymis. Būtent šioje vietoje yra suspaudžiami nervai, atsakingi už jų simpatinę inervaciją. Kai žmogui, dėl chroniško nepaslankumo šioje srityje, išsivysto spazmai ir nutrūksta apytaka, nukenčia nervų maitinimas. Mūsų sveikatos atstatymo centre, mes sėkmingai atpalaiduojame ir atlaisviname raumenis ir tarpslankstelinius sąnarius, kurie tuos nervus spaudžia. Tai labai ryškiai padidina cirkuliaciją į reikiamas vietas. Daugelis pacientų pastebi pašiltėjusius kojų pirštus, sustiprėjusius raumenis, atsakingus už pusiausvyrą einant, greitesnį uždegiminių procesų raumenyse, nervuose, raiščiuose gijimą.
Tačiau svarbiausia yra tai, kad be šių išorinių reakcijų, įvyksta apytakos į antinksčius atstatymas. Jie gauna progą atsistatyti, sugrįžti į ankstesnio gyvybingumo būseną. Žmogus pastebi, kaip rytais jam lengviau pavyksta atsikelti iš lovos, jam grįžta gyvenimo džiaugsmas, pagerėjo jo emocinis fonas, efektyviau dirba atmintis ir raumenys. Juo labiau, kad šį efektą suteikia ne saviįtaiga ar antidepresantai, o pagerėjęs organizmo aprūpinimas gyvybine energija, už kurią atsako šios „paslaptingos“ endokrininės liaukos. Belieka tik reziumuoti: streso negalima išvengti, tačiau galima ir būtina priversti jį veikti mūsų labui!
Gydytojas Andrey Ivanchenko
