Stivas Jobsas
Steve Jobs
Režisavo: Danny Boyle. Vaidina: Michael Fassbender, Kate Winslet, Seth Rogen, Sarah Snook, Jeff Daniels, Katherine Waterston

Per dvejus metus sulaukėme trijų filmų apie iškilųjį „Apple“ kompanijos bendraįkūrėjį Steve’ą Jobsą. Pirmasis – „Džobsas“ su Ashtonu Kutcheriu pagrindiniame vaidmenyje, antrasis – dokumentinė juosta, pavadinta „Steve Jobs: The Man in the Machine“, ir trečiasis – tai šis Danny Boyle’o režisuotas filmas pagal Aarono Sorkino scenarijų, kurį netrukus kino teatruose galėsite išvysti ir jūs. Pastarasis yra tas filmas, kurio žiūrovai norėjo, ir kurio jie nusipelnė.

Tie, kas laikosi visuotinai paplitusios nuomonės, kad amžinatilsį Jobsas buvo tiek legendinis vizionierius, tiek pabaisa su silicio lustu vietoj širdies, gali būti tikri, kad Aaronas Sorkinas, Danny Boyle’as ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Michaelas Fassbenderis suteikė savo subjektui tokį intelektualų, nirtų, išradingai sukurtą ir siaubingai save išaukštinantį filmą, kokio jis nusipelnė.

Juosta atsitraukia nuo tradicinio istorijos pasakojimo, įprasto biografinėms juostoms, – vietoj to žiūrovų teismui yra pateikiama trijų veiksmų fantazija, pretenduojanti tapti „Piliečiu Keinu“ (ar bent jau „Žmogumi-paukščiu“). Pretenzijų pagrįstumą įvertins laikas, tačiau jau dabar aišku, kad ši juosta taps viena pagrindinių šio rudens „privalomų pamatyti“ kino atrakcijų.

Medžiaga juostai gauta iš su Steve’u Jobsu dirbusių žmonių pasakojimų bei žurnalisto Walterio Isaacsono knygos, o juosta nukelia žiūrovą į kompanijos užkulisius prieš paleidžiant tris svarbius produktus: pirmąjį Mac kompiuterį, kompiuterį NeXT (kai Jobsas išėjo iš „Apple“) ir iMac, kai Jobsas sugrįžo į kompaniją. Sorkino scenarijus sugebėjo perteikti veikėjo esmę ne kiek įmanoma daugiau papasakodamas apie jį (Pixar, Xerox ir vėžys yra tik kelios temos, kurios nė trupučio nepaliečiamos šiame filme), bet sutraukdamas pačią svarbiausią informaciją į reikšmingą laiko tarpą.

Šis filmas nėra tik pasakojimas apie Jobsą. Tai taip pat istorija apie pirmojo Jobso vaiko motiną Chrisann Brennan (Katherine Waterston); Jobso dukrą Lisą (vaidina kelios aktorės), kurios pradžioje jis nepripažino; artimiausią patikėtinę Joanną Hoffman (Kate Winslet), kuri labai išgyveno dėl jo elgesio su savo šeima; Steve’ą Wozniaką (Sethas Rogenas), kuris norėjo, kad Jobsas į jį žiūrėtų rimtai ir su pagarba; bei buvusį „Apple“ vadovą Johną Scully (Jeffas Danielsas), nesutarusį su Jobsu.

Šis filmas nėra skirtas visiems ir kiekvienam. Kalbame apie tipišką Sorkino scenarijų, su jam būdingu specifiniu humoru ir ilgais dialogais. Daugybė scenaristų ir kino kūrėjų mėgaujasi dramatinės tylos intarpais, tačiau Sorkinas šiai kompanijai nepriklauso. Akivaizdu, kad jis norėjo, jog Fassbenderis įkūnytų Jobsą kaip šekspyrišką veikėją, nes dialoguose yra dvi labai akivaizdžios nuorodos į legendinį dramaturgą. Tie, kas nemėgsta Sorkino, šį žingsnį įvertins ne kaip kūrybinį sprendimą, o ditirambus savo paties tariamam genialumui. Jei tikėtume gandais, tai būtent dėl scenarijaus iš šio projekto pasitraukė kai kurie kiti šiam vaidmeniui svarstyti aktoriai (tokie kaip Davidas Fincheris, Christianas Bale’as ir Leonardo DiCaprio). Pasak pranešimų, repeticijų procesas irgi buvo sunkus – aktoriai turėjo išmokti visą savo tekstą, kad būtų galima jungti ir grupuoti scenas prieš pradedant repeticijas prieš kameras. Tai – ne bet kuriam aktoriui ir ne bet kuriam žiūrovui.

Fassbenderis nepriekaištingai įveikia pačią akivaizdžiausią kliūtį - jis nė iš tolo nepanašus į Jobsą, ir demonstruoja aukščiausios klasės aktorinę meistrystę. Jį matome ekrane kiekvieną filmo minutę, tad gerai, jog nuo jo neįmanoma atplėšti akių. Ir ausų – tai yra aktorius, kuris puikiai žino, kaip suvaldyti Sorkino dialogus, pabrėžti ritmą ir moduliaciją, o ne garsą, ir taip tapti tikru pasitikėjimo ir autoriteto įsikūnijimu. Šis vaidmuo užduoda toną ne mažiau puikiam aktorinio ansamblio darbui.

Tai nėra daugumai įprastas ir priimtinas pasakojimas apie Jobsą. Kartais tekstai tampa perdėtai techniški, kad juos suprastų vidutinis statistinis vartotojas, čia niekas nešvaisto laiko terminų ir žargono paaiškinimams, nesileidžia į priešistorės analizę. Šis filmas sugeba truputį labiau nei kiti sužmoginti asmenybę, kurią milijonai (tarp jų ir jis pats) laikė daugiau ar mažiau dieviška. Atleisk, Kutcheri. Tavo Jobsas prie to nė nepriartėjo.