Rugsėjui einant į pabaigą, prezidento rinkimų stebėtojai ima svarstyti, ar mūsų laukia „spalio siurprizas“. Šioje rinkiminėje kampanijoje, kurioje netikėtumai jau tapo norma, abi partijos, tačiau ypač demokratai, įtaria, kad kitas mėnuo gali pateikti šokiruojančių staigmenų.
„Spalio siurprizo“ sąvoka visuotinai išpopuliarėjo per 1980-ųjų metų rinkimus, kai Ronaldo Reagano kampanija baiminosi, kad prezidentas Jimmy Carteris gali paskelbti Irano įkaitų krizės rezoliuciją, iki rinkimų likus vos porai savaičių ar net dienų. Ir nors šis iš tiesų bandė krizę išspręsti, nepriklausomai nuo rinkimų, Iranas įkaitus paleido tik po Reagano inauguracijos.
Tais retais atvejais, kai „spalio siurprizai“ iš tiesų įvykdavo, jie neturėdavo įtakos rinkimų baigčiai. 1956-aisiais prieš pat JAV prezidento rinkimus Egipto prezidentas Gamalis Abdelis Nassaras nacionalizavo Sueco kanalą, o sovietai įsiveržė į Vengriją, tačiau šios krizės ir Eisenhowerio atsakas į jas nebuvo lemiami jo pergalės prieš Adlai Stevensoną faktoriai, nes jis ryškiai pirmavo ir iki tol.
Pats dramatiškiausias politinis siurprizas įvyko 1968-aisiais, kai spalio 31-ąją Lyndonas Johnsonas pranešė, jog nedelsiant sustabdys Šiaurės Vietnamo bombardavimą ir sieks taikos susitarimo. Tai sudrebino respublikono Richardo Nixono kampaniją, kurios politinis pažadas buvo taika Vietname. Jo kampanijos atstovai net bandė trukdyti taikos deryboms, žadėdami Pietų Vietnamui geresnes sąlygas, jei prezidentu taps Nixonas. Vis dėlto, Nixonas rinkimus laimėjo.
1992-aisiais, likus vos kelioms dienoms iki rinkimų, kuriuose susigrūmė trys kandidatai – prezidentas George’as H.W. Bushas, demokratas Billas Clintonas ir nepriklausomas kandidatas Rossas Perot – buvęs Gynybos sekretorius Casparaas Weinbergeris buvo apkaltintas melagingais parodymais Irano-Kontros tyrimo metu. Tai priminė Reagano administracijos, kur Bushas buvo viceprezidentu, skandalus. Šios naujienos Bushui pakenkė, tačiau ekspertai visuotinai sutinka, kad Clintonui pergalę atnešė kiti faktoriai, pirmiausia, ekonomikos recesija.
Pats dramatiškiausias politinis siurprizas įvyko 1968-aisiais, kai spalio 31-ąją Lyndonas Johnsonas pranešė, jog nedelsiant sustabdys Šiaurės Vietnamo bombardavimą ir sieks taikos susitarimo. Tai sudrebino respublikono Richardo Nixono kampaniją, kurios politinis pažadas buvo taika Vietname.
Tačiau šiais metais „spalio siurprizas“ gali turėti dramatiškų pasekmių. Itin svarbus faktorius čia yra technologijos, kurios yra atsakingos už patį netikėčiausią politinės kovos lauką, kokį tik mums teko matyti. Praeityje „spalio siurprizas“ dažniausiai reiškė tai, ką kuri nors iš kampanijų pasakys ar padarys paskutiniosiomis savaitėmis prieš rinkimus, dabartiniame internetiniame pasaulyje praktiškai bet koks asmuo ar organizacija turi galimybę nevaržomai išplatinti bet kokią gėdingą ar kažkam kenkiančią informaciją vos per kelias sekundes. Taip pat negalima nurašyti ir kitų vyriausybių (pavyzdžiui, Rusijos) potencialo įsikišti į rinkimų procesą ar išplatinti programišių pavogtą informaciją, arba, dar blogiau, pažeidžiant JAV balsavimų sistemas.
„Spalio siurprizas“ šiais metais yra itin tikėtinas dar ir dėl to, kad šie rinkimai apskritai pilni siurprizų. Donaldas Trumpas šiuos rinkimus jau ir taip pavertė pačiais nenuspėjamiausiais Amerikos politikoje. Jis nuolat daro tai, ko niekas nesitiki, ir švaistosi pareiškimais, peržengiančiais bet kokias mums žinomas ribas. Štai neseniai, po ilgų melagingos istorijos populiarinimo metų, jis „pripažino“, kad Obama iš tiesų gimė Jungtinėse Valstijose ir apkaltino Hillary Clinton iškėlus abejones dėl Obamos kilmės ir pradėjus kryžiaus žygį, siekiant išsiaiškinti tiesą apie Obamos gimimo liudijimą.
Jo strategiją dar labiau sustiprina žiniasklaida, kuri, siekdama lengvų reitingų, plačiai išgarsina kiekvieną su juo susijusią kontroversiją. Toks sensacijų vaikymasis signalizuoja, kad ir spalį panašios audros nenurims, o gal net ir sustiprės.
Nepamirškime ir to, kad abu kandidatai yra ypatingai nepopuliarūs ir reitinguose žengia petys petin. Neabejotinai abi kampanijos ieškos būdų, kaip užsitikrinti kokią nors žymesnę persvarą.
Galiausiai, mes gerai žinome, kad abu kandidatai turi puikius politinės kovos meno įgūdžius. Clinton, kuri turi ne vieną dešimtmetį patirties įvairiuose politiniuose postuose, ir Trumpas, kuris žiniasklaidos rampų šviesoje jaučiasi kaip žuvis vandenyje, drąsiai gali imtis tokių atakuojančių žingsnių, kurių kiti kandidatai žengti gal ir nedrįstų. Artėjant finalui, ant kortos pastatyta vis daugiau.
Greičiausiai pats didžiausias netikėtumas būtų, jei „spalio siurprizo“ taip ir nesulauktume, o kampanija baigtųsi ramiai ir civilizuotai, kad ir kaip menkai tai tikėtina.
