Režisavo: Agnieszka Smoczyńska. Vaidina: Marta Mazurek, Michalina Olszanska, Kinga Preis, Andrzej Konopka, Jakub Gierszal
Debiutinis Agnieszkos Smoczyńskos filmas „Šokių aikštelės dukterys“ („Córki dancingu“, angliškai – „The Lure“) – vienas originaliausių pastarųjų metų filmų. Jo herojės – dvi į 9-ojo dešimtmečio Varšuvą Vysla atplaukusios ir naktinio baro pažibomis tapusios undinėlės. Jų istorijai papasakoti režisierė pasitelkė rafinuotai stilizuotą kičą ir disko muziką, Hansą Christianą Anderseną, ironiją, alegoriją ir daugybę nuostabių aktorių, kurie suteikė šiai siurrealistinei pasakai apie meilę ypatingą intonaciją.
Undinėles mes esame linkę įsivaizduoti kaip teigiamas būtybes: jos plaukioja vandenyne, dainuoja nuostabias dainas, o kartais įsimyli princą, dėl kurio pasiryžta atsisakyti savo balso. Tačiau šio filmo undinės kitokios: taip, jos moka dainuoti ir plaukioti, tačiau jos taip pat minta žmonėmis.
Smagybės prasideda komunistinėje Lenkijoje, kur jaunas nelaimingas muzikantas Mietekas (Jakubas Gierszalas) stovi prie Vyslos krantų ir liūdnai traukia liaudies melodiją. Jei Mietekas visai nenustemba, kai iš vandens išlenda dvi žavingos sirenos ir prisijungia prie jo dainos (bei pažada jo nesuėsti), tai tik todėl, kad jis yra kiek apsvaigęs – o turint galvoje šio filmo energiją, jūs irgi netrukus suprasite, kaip jis jaučiasi.
Undinių vardai yra Auksinė (Michalina Olszanska) ir Sidabrinė (Marta Mazurek), kurios atrodo kaip merginos, ir tik aplietos vandeniu suformuoja ilgas žuvies uodegas ir ima traukti delfinų dainas. Paaiškėja, kad dvi seserys undinės atplaukė iš toli, o lenkų kalbos pramoko Bulgarijos paplūdimiuose, bet čia tik mažiausios keistenybės šioje juostoje. Seserys yra paslaptingos, žavingos, mitinės būtybės, kurioms iš prigimties nelabai patinka dėvėti drabužius. „Galėsite būti pritariančios vokalistės, o taip pat šokti striptizą“, – pasiūlo joms įtartino naktinio klubo, kuriame Mietekas groja bosine gitara, savininkas. Jų balsai bei magiškas gebėjimas kojas paversti uodegomis greitai paverčia jas tikra šio klubo sensacija. Sidabrinė netrukus pamilsta Mieteką, o Auksinė yra laimingesnė toliau valgydama žmogieną, tad tarp seserų prasideda konfliktas.
Nors pagrindinės filmo veikėjos yra undinės, pati juosta yra tikra chimera. Viena vertus, tai klasikinis miuziklas, kuriame yra daugiau muzikinio šėlsmo ir įvairovės, nei bet kokiame kitame muzikiniame filme nuo „Moulin Rouge“ laikų. Šio filmo muzikiniai numeriai atrodo kaip tikra kiekvieno „Eurovizijos“ prodiuserio laukinė svajonė, o juos stebėti yra tikras malonumas. Tačiau režisierė drąsiai žongliruoja skirtingais žanrais, leisdama žiūrovams išvysti ne tik miuziklą, bet ir melodramos, dramos bei net siaubo filmo elementus. Filmas balansuoja tarp fantasmagorijos, kičo bei visiško absurdo.
Iš esmės, šio filmo pagrindinė linija yra labai paprasta ir jau ne kartą matyta nelaimingos meilės istorija. Visas filmo įdomumas yra dainuojančios žmogėdros undinės, tad kai akcentai dedami ant šio aspekto, juosta yra stulbinanti, bet kai dėmesys nukrypsta tik į meilės reikalus, ji tampa mažiau įdomi.
Vienas įspūdingiausių dalykų Auksinės ir Sidabrinės vaizdavime – seserų gebėjimas kalbėtis be žodžių. Jos puikiai žino, ką galvoja kita, o bendrauja jei ne telepatiškai, tai žuviškais, visiems kitiems nesuprantamais, garsais. Ekrane tai tampa reikšmingais susižvalgymais ar ilgu spoksojimu. Auksinė ir Sidabrinė be žodžių kalbasi apie savo troškimus ir baimes, o kas yra nuostabiausia – žiūrovai jas labai aiškiai girdi.
Jūsų laukia keisti vaizdiniai, netikėtos dainos, pamišusios operacijos, išprotėjusios taisyklės ir dar daugiau. „Šokių aikštelės dukterys“ – tai filmas, kurį norisi pažiūrėti dar kartą tam, kad įsitikintum, jog tikrai viską gerai supratai. Tai keistas filmas, kuriam nelemta į kino teatrus sutraukti minių. Kaip Auksinė ir Sidabrinė, jis vienu metu ir traukia, ir atstumia – o čia ir yra jo tikrasis žavesys.
