Sofijos soboras (gr. Αγία Σοφία − Hagia Sophia, turk. Ayasofya) – vienas didingiausių statinių architektūros istorijoje. Bizantijos imperijos laikais tai buvo krikščionių bažnyčia, Osmanų imperijos periodu – mečetė, o 1935 m. buvo paverstas pasaulietinės Turkijos respublikos muziejumi.
Sofijos soboras pirmą kartą pastatytas 360 m. valdant Konstantinui ir vadintas „Megala Ekklessia“, arba „didžiąja bažnyčia“. 404 metais per maištą ji sudegė, bet po metų imperatorius Teodozijus ją atstatė. Deja, ir šis statinys netrukus pavirto pelenais. Trečioji bažnyčia toje pačioje vietoje buvo baigta statyti 537 m., jau valdant imperatoriui Justinianui I; jos statybos tetruko 5 metus. Pasak legendos, projektą Justinianui davė angelai. Iš tikrųjų jis pavedė bažnyčią suprojektuoti drąsiems ir ryžtingiems architektams Antemijui Traliečiui ir Izodoriui Miletiečiui, kurie aiškiai suprato, kad tai turi būti naujo stiliaus bažnyčia ankstyvosios krikščionybės pasaulyje.
Projekto didingumas, sudėtingumas ir konstrukcinis išmoningumas iš tikrųjų įrodo nepaprastą šių architektų pasitikėjimą savo profesiniais gebėjimais. Jiems pavyko sukurti vieną iš įspūdingiausių šventovių pasaulio istorijoje. Bažnyčiai priklausė daugybė šventų relikvijų ir, tarp kitų dalykų, joje buvo 15 m. ilgio sidabrinėmis ikonomis puošta siena (ikonostazė). Daugelį šimtmečių ši bažnyčia buvo Rytų Ortodoksų Bažnyčios centras. Tai ir viena iš didžiausių uždarų erdvių pasaulyje.
Pastatas ypatingai garsus dėl savo kupolo, jau daugiau nei tūkstantį metų laikomo pačiu įspūdingiausiu Azijos horizonte. Sofijos soboras buvo didžiausia katedra pasaulyje iki 1520 m., kai buvo baigta viduramžių Sevilijos katedra.
Imperatorius Justinianas buvo uolus krikščionis ir tikėjosi, kad Sofijos soboras padės pritraukti daugiau tikinčiųjų. Ši bažnyčia buvo imperijos širdis, čia vykdavo karūnavimai ir visos svarbios krikšto ceremonijos. Sofijos soboras ne kartą rekonstruotas. Po 869 ir 989 metais įvykusių žemės drebėjimų buvo perstatyti šiaurinis ir pietinis navos timpanai, pagrindinė vakarų arka, puskupolis ir apgriuvusios kupolo dalys. 1317 metais pristatyti šiaurinis ir rytinis kontraforsai ir t.t. Per 4-ąjį Kryžiaus žygį 1204 metais didžioji dalis bažnyčios aukso, marmuro bei mozaikų buvo pagrobta ir išvežta kaip karo laimikis.
Kai 1453 m. Stambulą užkariavo Osmanų imperija, sultonas Mehmedas Užkariautojas šią bažnyčią nedelsdamas pavertė mečete, nes pranašas Mahometas buvo sakęs, kad kariuomenė, kuri užkariaus Stambulą, sulauks Alacho malonės. Varpai, altorius, ikonostazė ir šventieji indai buvo pašalinti, o bėgant metams mečetė pasipuošė mihrabu, minbaru ir keturiais minaretais lauke, pietinėje jos dalyje buvo pastatyta sakykla, o sienų mozaikos paslėptos po storu tinko sluoksniu, nes islamas jas draudė. Dabar manoma, kad tai išėjo tik į naudą, nes tokiu būdu mozaikos ir freskos buvo išsaugotos ateities kartoms. Tačiau krikščioniškasis pasaulis prarado didingiausią savo šventovę.
500 metų išbuvęs pagrindine Stambulo mečete, Sofijos soboras buvo daugelio kitų Osmanų mečečių modelis. Pavyzdžiui, Sultono Ahmedo mečetės, Şehzade mečetės, Süleymaniye mečetės ir Rüstem pašos mečetės. Nors kartais tvirtinama, kad soboras skirtas Šventajai Sofijai, iš tiesų pilnas bažnyčios pavadinimas yra Dievo Šventos Išminties bažnyčia. Tad ji buvo skirta pagerbti dieviškajai išminčiai (graikiškai „sofija“), o ne kuriai nors šventajai.
1934 m. šiuolaikinės Turkijos įkūrėjas Kemalas Ataturkas uždraudė Sofijos sobore islamo pamaldas ir paskelbė jį muziejumi. Jis manė, kad tai yra pasaulio paveldas, kuris turi būti atviras visiems žmonėms. 1929 m. pradėtas gramdyti tinkas, o 1940 m. ši bažnyčia-mečetė vėl atvėrė duris, tik jau kaip muziejus. Nors pamaldos nuo tų laikų jame nebevyksta, tačiau čia tebetvyro sakralinė atmosfera, taigi turistams viduje patariama elgtis pagarbiai.
Nuo 1985 metų šventovę saugo UNESCO.
