Režisavo: Kelly Asbury. Vaidina: Ariel Winter, Joe Manganiello, Michelle Rodriguez
Gal bus sunku patikėti, bet smurfai kitais metais švęs jau 60-ąjį gimtadienį! Belgijoje gimę maži mėlyni žmogeliukai, jaukiai gyvenantys iš grybų pasidarytuose nameliuose, jau seniai užkariavo viso pasaulio vaikų širdis. Dabar į kino ekranus atkeliauja nauja Uždraustajame miške gyvenančių simpatiškųjų smurfų nuotykių dalis. Tai jau trečias pilnametražis animacinis filmas, paremtas belgų komiksų rašytojo Peyo (Pierre Culliford) sukurtais mėlynaisiais žmogeliukais. Trijų obuolių dydžio mėlyni humanoidai su baltomis kepurėmis gyvena grybų formų nameliuose kažkur stebuklingame miške. Visiems tikrai pažįstami arba tikrai kur nors matyti. Ir nors ši dalis jau trečia, tačiau nemačiusiems nei pirmos, nei antros, nėra ko išgyventi, nes scenaristai pasirūpino, kad viskas visiems būtų aišku.
Istorija prasideda tuo, kad smurfų kaimelyje visų smurfų vardai atitinką jų pagrindinę savybę/gebėjimą: Smalsuolis, Linksmuolis, Gražuolis, Pokštininkas ir panašiai, o jų visų vadas yra Tėtis Smurfas. Tačiau kaimelyje gyvena ir viena vienintelė mergaitė – Smurfytė – kurios vardas kaip ir nieko nereiškia. Kadaise ją iš molio nulipdė piktasis burtininkas Gargamelis ir atgaivino tam, kad ji padėtų jam surasti Smurfų kaimelį. Gargamelio tikslas yra išsiurbti iš smurfų jų magiškas savybes ir jas sugėrus tapti pačiu galingiausiu burtininku. Jam padeda sarkastiškasis katinas Azraelis ir kažkoks keistas paukštis. Kaip bebūtų, piktąją Smurfytę palietė gerųjų smurfų magija ir ji, tapusi geriete (ir, aišku – iš juodaplaukės blondine), susivienija su smurfais prieš Gargamelį. Taip saldu, kaip tikrų tikriausia cukraus vata. (Savo mažuosius į kino teatrą atvedę tėveliai gal ir liks nesupratę, kaip gi tie smurfai apskritai egzistuoja, išgyvena ir dauginasi – juk visi jie yra vyriškos giminės, išskyrus „netikrą smurfę“ Smurfytę. Kaip tik dėl to visos filmuko romantinės linijos kelia dviprasmiškus jausmus, bet gal ir neverta čia ieškoti ypatingos logikos.)
Šioje juostoje tęsiama pagrindinė filmuko idėja, kurios centre yra pasimetusi ir savo vietos iki galo nerandanti Smurfytė. Vieną dieną Smurfytei į rankas pakliūva paslaptingas žemėlapis, kuriame pažymėtas ir Pamirštasis kaimelis. Tėtė Smurfas kažkodėl labai nenoriai kalba šia tema, tad Smurfytė nutaria pati išsiaiškinti, ar žemėlapis teisingas. Kartu su ištikimiausiais bičiuliais – Protinguoliu, Neranguoliu ir ją įsižiūrėjusiu Stipruoliu – Smurfytė išsiruošia į žygį. Bėda tik, kad apie tai sužino ir piktasis burtininkas Gargamelis. Smurfytei ir jos draugams teks paskubėti, jei nori atskleisti Pamirštojo kaimelio paslaptį anksčiau už Gargamelį. Draugystė, laimė, grožis ir gėris susivienija prieš piktąjį nevėkšlą burtininką ir jo pakalikus.
Kadangi istorija yra tokia banali ir nuspėjama, tikriausiai dauguma galėtų atspėti, kaip viskas baigiasi ir kas gyvena Pamirštajame kaimelyje. Šis animacinis filmukas yra išimtinai paremtas vizualumu ir buvo tikslingai kurtas, kad būtų kuo stipresnis efektas žiūrint jį 3D efektu. Kai visas vaizdas paremtas įtraukiančiu ir užburiančiu vizualumu, natūraliai ima trūkti naratyvo. Išeina tokia „nuotykis vardan nuotykio“ situacija, kuri suaugusiems turėtų būti nuobodoka ir nuvalkiota, tačiau labai įspūdinga vaikams, ypač patiems mažiausiems. Iš tiesų ši juosta primena vaikišką žaidimą, skirtą žaisti mobiliuoju ar planšete, nes nuolat reikia įveikti kliūtį (ne gudrumu ar sumanumu, o vikrumu/jėga/greitumu) arba pabėgti/atimti/pačiupti/išmesti/pagauti/išgelbėti ir panašiai. Todėl jeigu norite, kad vaikas pusantros valandos sėdėtų išsižiojęs, kai ekrane viskas šokinėja, mirga, krenta, lekia ir keičiasi – puikus pasirinkimas. Bet jeigu ieškot logikos, sumanumo ir pamokančios istorijos – tikrai dairotės ne ten.
Teigiamas aspektas yra tai, kad gėris triumfuoja kiekviename žingsnyje, o skirtingi personažai, kad ir kokie jie bebūtų (pikti ir liūdni ar linksmi ir išdykę) – visi reikalingi ir svarbūs. Išaukštinamas buvimas savimi, kas yra labai sveikintina formuojant jaunųjų žiūrovų sąmoningumą. Be to, šis animacinis filmas yra puikus variantas tiems, kurie nenori animaciniuose filmuose matyti smurto ir kokių nors kontroversiškų temų, nesiveržia per daug mąstyti ir nori „popkorniškos“ pramogos su lengvai džiugiu moralu.
