2014-ieji – ne 2010-ieji. Skamba banaliai, bet būtent šis faktas turėtų kelti nerimo kai kurių šalių futbolo sirgaliams.
Pirmiausia – Ispanijos ir Urugvajaus. Ispanai prieš ketverius metus laimėjo pasaulio čempionatą, urugvajiečiai žaidė pusfinalyje. Nuo tada nei vieni, nei kiti neužsiėmė tokiais niekais kaip kartų kaita ir, atrodo, Brazilijoje dėl to gali skaudžiai nudegti.
Ispanai į Pietų Ameriką atsivežė 16 dabartinių pasaulio čempionų, bet jau pirmose rungtynėse su olandais įsileido penkis įvarčius. Daugeliu atveju pradėta kalbėta apie Olandijos kerštą už prieš ketverius metus pralaimėtą finalą Pietų Afrikos Respublikoje, tačiau šis įvertinimas ne visai tikslus.
2010-aisiais dauguma dabartinių keršytojų už savo šalį sirgo sėdėdami prie televizorių ekranų – į Braziliją treneris Louisas van Gaalas atsivežė tik septynis pasaulio vicečempionus. Kitais žodžiais – Olandija šiose pirmenybėse turi 2014-ųjų modelio komandą, o Ispanija – tų pačių 2010-ųjų, tik ketveriais metais senstelėjusią.
Urugvajaus situacija panaši. Beviltiškas pralaimėjimas Kosta Rikai aiškiai parodė, kad Diego Lugano, Egidio Arevalo ar Japonijoje karjeros saulėlydžio laukiantis Diego Forlanas – nebe tokie, kokie buvo. Galbūt galima apeliuoti į tai, kad komandai trūko traumuoto Luiso Suarezo, liūdnai stebėjusio komandos draugų fiasko nuo suolo, bet tokiu atveju liktų pripažinti, kad urugvajiečiai yra neįtikėtinai priklausomi nuo vieno futbolininko sugebėjimų, o tokios komandos didelių čempionatų nelaimi.
Tai skausmingai priminta ir portugalams, kuriuos vokiečiai sumušė 4:0 pirmiausia dėl to, kad iki pat čempionato starto traumas gydęsis Cristiano Ronaldo yra ne toks, kokį mes įpratome jį matyti. Portugalų lyderis visada buvo greitas ir gražus, šio čempionato pradžioje – kol kas tik gražus.
Aišku, kaltę dėl portugalų bėdų galima versti porą kartų ginčytinais sprendimais vokiečius nudžiuginusį teisėją iš Serbijos Miloradą Mažičių, bet neįmanoma nepastebėti, kad ir tada, kai komandos dar žaidė 11 prieš 11, Portugalija nė iš tolo nepriminė svajonių komandos.
M.Mažičius – ne vienintelis teisėjas, kurio vardas pastarąją savaitę buvo išlinksniuotas, ko gero, visų pasaulio kalbų nenormine leksika. Taip, teisėjai klysta, o kartais net atrodo, kad jie serga už vieną iš žaidžiančių komandų. Bet ar kada buvo kitaip? Priminkite bent vieną čempionatą, kuriame sirgaliai į arbitrus nemėtė kritikos akmenų.
Pirmenybės įsivažiuoja. Olandai, vokiečiai, prancūzai, italai, argentiniečiai, net starte pralaimėję anglai – apie visas šias komandas galima pasakyti: jie pasirengę. Brazilai? Jų startas kelia klausimų ir dvejonių, bet galima kurti sąmokslo teoriją – svarstydami, kad į aštuntfinalį iškops bet kuriuo atveju, čempionato šeimininkai galbūt susidėliojo pasirengimo planus taip, kad optimali forma būtų pasiekta prieš atkrintamąsias varžybas. Prabanga, kurios sau negali leisti vadinamosiose mirtininkų grupėse rungtyniaujantys vokiečiai, portugalai, italai, anglai, urugvajiečiai.
Toli siekiančias išvadas daryti anksti. Kol kas dėliojame pirmąsias bendros mozaikos detales. Ir, be abejo, žiūrime futbolą.
Nerijus Kesminas (g. 1971 m. birželio 4 d.) – Lietuvos sporto žurnalistas ir komentatorius, 1993–2005 metais dirbęs dienraštyje „Lietuvos rytas“. Nuo 1994 metų komentuoja sporto varžybas įvairiuose televizijos kanaluose. Jis komentuoja daugiausia futbolo varžybas: UEFA Čempionų lygos, Lietuvos futbolo rinktinės, pasaulio ir Europos futbolo čempionatus, rečiau – krepšinio varžybas. Pats N.Kesminas žaidžia futbolą mėgėjiškose komandose.
