Režisavo: Steven Soderbergh. Vaidina: Channing Tatum, Adam Driver, Daniel Craig, Farrah Mackenzie
Stevenas Soderberghas – rimtas žmogus, atsisakęs tapti susireikšminusiu menininku – pristato paiką ir smagų filmą „Sėkmės vyrukai“. Šis filmas yra akivaizdi garsiojo Soderbergho „Oušeno“ trilogijos variacija, pritaikyta Trumpo erai. Juosta nuo pat pradžių pabrėžia savo nerimtumą, smagumą ir lengvabūdiškumą – tačiau tai toli gražu nereiškia, kad ji yra bedvasė ar paviršutiniška.
Pasakojimas prasideda depresijoje paskendusiose Vakarų Virdžinijos kalvose, kur statybininkas Džimis Loganas (Channingas Tatumas) bando sudurti galą su galu – o tai nelengva, kai esi ne tik ne per daug galvotas, šlubas ir paveldėjęs kelias kartas besitęsiantį šeimos prakeiksmą. Gal dėl to ir jo barmenas brolis Klaidas (Adamas Driveris) per daug nenustemba ir nenusimena pakeliui namo iš Afganistano netekęs rankos – dar nė vienas Loganas iš karo negrįžo nenukentėjęs. Kaip ir daugelis amerikiečių (ypač tų amerikiečių, kurių paprastai nematome filmuose apie grandiozinius apiplėšimus), Džimis ir Klaidas per gyvenimą patyrė daug negandų, tačiau ir jų kantrybės taurė baigia persipildyti.
Tad kai Džimis yra atleidžiamas iš darbo tuneliuose po viena NASCAR lenktynių trasa dėl „kvailo draudimo“, jis nusprendžia ko nors imtis. Jis neleis buvusiai žmonai Bobi-Džo (Katie Holmes) ir jos automobilių pardavėjui vyrui (Davidas Denmanas) išstumti jo iš dukters gyvenimo ir priversti mergaitę pamiršti savo šaknis. Jie su broliu nusprendžia pasinaudoti tais pačiais tuneliais, kuriuose dirbo Džimis, ir pasisavinti visus per svarbias NASCAR varžybas surinktus pinigus. Tam jie užverbuoja piromaną, vis dar kalėjime sėdintį Džo Bengą (blogiuką iš „Bondo“ filmų labai primenantis Danielis Craigas), dėl greičio pamišusią savo sesutę (Riley Keough) ir du bukus Džo brolius Fišą ir Semą (Jackas Quaidas ir Brianas Gleesonas).
Jau ketvirtajame Soderbergho filme pasirodantis Tatumas, regis, tampa raumeninga režisieriaus mūza. Šioje juostoje jis spinduliuoja intelekto nesužalotą tyrumą ir idealistinį egoistiškumą, kuris jo veikėjui užtarnauja žiūrovų simpatijas. Driveris per visas juostos komiškas ir dramatiškas situacijas keliauja apsiginklavęs savo firminiu, dirbant su Jimu Jarmushu ištobulintu, abejingu žvilgsniu. Keough yra tiesiog nuostabi ir drąsiai galėtų ištempti visą istoriją ant savų pečių, tačiau režisierius, deja, jai nesuteikia tiek laiko ekrane, kiek ji yra verta.
Tačiau niekas šiame filme nesilinksmina labiau nei Craigas, kurio vidutinis čekis už vaidmenį viename Bondo filme yra didesnis už visą šios juostos biudžetą (net arogantišką lenktynininką vaidinantis praktiškai neatpažįstamas Sethas McFarlane’as su dirbtiniais plaukais ir dar dirbtinesniu britišku akcentu). Vėjavaikiškas, nenuspėjamas, tatuiruotas, peroksidiniais plaukais ir besijuokiantis iš savo paties kvailų juokelių Craigas atrodo kaip ankstyvosios brolių Coenų kūrybos veikėjas, išgelbėtas iš jų niekada nepublikuotų scenarijų stalčiaus. Viena scena, kurioje Džo bando sutvarkyti neveikiantį pneumatinį vamzdį, praktiškai pati savaime yra verta visų už kino bilietą paklotų pinigų. Džo Bengas taip pat tampa idealiu įrankiu Soderbergho mėgstamiausiam triukui – įnešti gelmės ir prasmės ten, kur tam, atrodytų, visai ne vieta. Kuo labiau komercinis ar išoriškai juokingas yra filmas, tuo lengviau tai pastebėti (prisiminkite sceną su fontanu „Ocean’s Eleven“ pabaigoje).
Kartais gali būti sunku atskirti, ar Soderberghas šiuos provincijos banditus pašiepia, ar bando sugrąžinti nors šiek tiek orumo tai šalies daliai, kuri yra arba ignoruojama, arba sukišama į stereotipus, arba linksniuojama karnavalo aukcionieriaus prezidento Trumpo, bandančio ją papirkti jos pačios sparčiai nuvertėjančia anglimi. Ko gero, visko po truputį, tačiau aišku tiek, kad iš Džordžijos ir Luizianos kilęs režisierius aiškiai pripažįsta provincijos gyventojų žmogiškumą. Soderberghas sukūrė lengvą, nepretenzingą ir smagų filmą. Tokį, kokių jau retai bebūna. Tokį, kuriuo mėgautis gali praktiškai bet kas.
