Režisavo: Jasonas Batesas. Vaidina: Jasonas Batesas, Nicole Kidman, Christopheris Walkenas, Maryann Plunket, Kathryn Hahn, Jasonas Butleris Harneris
Jasonas Batemanas grįžta su antru režisūriniu darbu, akivaizdžiai demonstruojančiu jo kūrybinę brandą – tai įdomios struktūros ir įtraukiančios istorijos 2011 metų Kevino Wilsono komiško romano ekranizacija, pasakojanti apie ekscentrišką ir į jokius rėmus netelpančią šeimyną. Iš siužeto aprašymo „The Family Fang“ paviršutiniškai primena ne vieną filmą apie tai, kokį poveikį talentingiems ir jautriems vaikams padaro diktatoriškai ryški tėvo figūra, įskaitant Weso Andersono „The Royal Tenenbaums“ ir Noah Baumbacho „The Squid and the Whale“. Šis filmas iš tiesų gali stoti į vieną gretą su šiomis puikiomis juostomis, nes sužavi ir puikiu Davido Lindsay-Abaire’o scenarijumi (pačiu stipriausiu darbu didžiajam ekranui nuo jo „Pulicerio“ premija apdovanotos dramos „Rabbit Hole“), ir unikalia bei netikėta režisūra, ir stipriu aktorių ansambliu.
Bendradarbiaudamas su montažo ekspertu Robertu Franzenu, Batesas genialiai išbarsto puikiai sukurptus minėtų meninių pasirodymų įrašus per visą filmą (8 mm ir 16 mm formatais), leisdamas mums pažvelgti į kartais nepaprastai juokingą, o kartais – ypač skaudžią praeitį, atskleidžiančią, koks galėjo būti jausmas augant su tokiais tėvais, kuriems jų meninės ambicijos visada buvo svarbiau nei atžalos.
Jau suaugę, tačiau antrųjų pusių nei vaikų neturintys Anė (Nicole Kidman) ir Baksteris (Jasonas Batemanas) iki šiol bando iki galo suvokti savo tėvų, garsių Niujorko performanso menininkų Keilebo (Christopheris Walkenas) ir Kamilės (Maryann Plunket) Fangų jiems augant padarytą žalą. Po puikiai sutikto debiutinio romano ir „kontroversiško“ antrojo, Baksteris niekaip negali užbaigti savo trečiosios knygos, kurios galutinį variantą leidėjams turėjo pateikti jau prieš dvejus metus. Anei pavyko daugmaž sukontroliuoti savo alkoholizmą ir impulsyvų elgesį, tačiau jos aktorės karjera ritasi žemyn. Baksteris apsiima parašyti straipsnį vyrų žurnalui apie karo veteranus, savo malonumui specialiais ginklais šaudančius bulves vietoj šovinių, tačiau ši užduotis baigiasi nelaimingu (tačiau labai juokingu) atsitikimu. Jo siaubui, iš ligoninės namo slaugyti jį apsiima tėvai; suprasdamas, kad vienas jų neištvers, Baksteris pakviečia parvykti ir Anę, kuriai taip pat į naudą pabėgti nuo jos chaotiško gyvenimo.
Grįžimas į tėvų namus grąžina ir prisiminimus apie 8 dešimtmetį, kai jiedu tebuvo Vaikas A ir Vaikas B spontaniškuose ir anarchistiniuose tėvų performansuose, įskaitant netikrą banko apiplėšimą, sugadintą grožio konkursą, žmogų-fejerverką ir laidotuves paplūdimyje. Bendradarbiaudamas su montažo ekspertu Robertu Franzenu, Batesas genialiai išbarsto puikiai sukurptus minėtų meninių pasirodymų įrašus per visą filmą (8 mm ir 16 mm formatais), leisdamas mums pažvelgti į kartais nepaprastai juokingą, o kartais – ypač skaudžią praeitį, atskleidžiančią, koks galėjo būti jausmas augant su tokiais tėvais, kuriems jų meninės ambicijos visada buvo svarbiau nei atžalos. Tačiau nepaisant tokio detalaus žvilgsnio į menininkų šeimos vidų, juosta nė akimirkai neatrodo pretenzinga, ar egoistiškai susitelkusi tik į save: priešingai – žiūrovai nė akimirkai nenuobodžiauja, tačiau dar spėja mintyse pagalvoti, kad jiems labai pasisekė su savo tėvais, kad ir kokie netobuli šie būtų.
Po tokių ekskursų į praeitį, žiūrovų nenustebina, kad paslaptingomis aplinkybėmis dingus abiems tėvams, Anė yra įsitikinusi, kad tai tėra eilinis šių apsimetinėjimo ir manipuliacijos meistrų „projektas“. Tačiau Baksteris nėra tuo tikras. Jiedu ne tik ieško staiga dingusių tėvų, bet savotiškai ieško ir savęs bei bando iš naujo apibrėžti savo santykius su gimdytojais – ypač tėvu, kuris iki šių dienų nepamiršta vaikams priminti, kokie jie nevykę. Visa tai atsiskleidžia ne tik per siužetą ir dialogus, bet ir įspūdingą vaizdo ir garso audinį (juostos muzika pasirūpino Carteris Burwellas, šiais metais jau sužibėjęs su juostomis „Carol“ ir „Anomalisa“).
Ir nors serialo „Arrested Developement“ gerbėjai atpažins tam tikrą Batemano stilistiką, šis filmas puikiai liudija apie jo meistriškumą prieš kamerą ir už jos: nė akimirkai ši juosta netampa jo aktoriniu ar režisūriniu mėgavimusi, o visos priemonės yra nukreiptos vieningai istorijai kurti. Jis puikiai dera su Kidman, kuri sukūrė vieną žemiškiausių ir nuoširdžiausių savo vaidmenų, visu šimtu procentu įsigyvenusi į moterį, kurios pagiežai tėvams prilygsta tik jos švelnūs ir globėjiški jausmai jaunėliui broliui. Netikėtas, meistriškas, tragikomiškas, kaip diena ir naktis besiskiriantis nuo tipiškų „šeimos dramų“ filmas yra tikras perliukas.
