- Kokie pirmieji įspūdžiai po savaitės naujame darbe, kai teko posėdžiauti iki paryčių ir iš arti pažindintis su darbu Seime? - „Vakaro žinios“ pradėjo pokalbį su naujuoju Seimo pirmininku profesoriumi Viktoru PRANCKIEČIU.
- Labai keista savaitė ir tikrai viskas yra kitaip, nei galėjau įsivaizduoti. Įsivaizdavau daug mielesnę ir draugiškesnę aplinką, o ji, švelniai tariant, yra įtempta. Tikėjausi daugiau darnos. Čia ateina žmonės atstovauti daug didesnės žmonių grupės interesams, o kadangi tai yra tokia įstaiga, aukščiau kurios nieko nėra, čia susirinkę žmonės turi laisvę ir ja naudojasi. Atrodo, kad tas naudojimasis laisve galėtų būti šiek tiek darnesnis.
Savaitė buvo labai intensyvi, įvairūs pokyčiai. Teko pajusti, ką reiškia per vieną dieną tapti geidžiamam viešumoje ir sulaukti itin daug dėmesio. Anksčiau nebuvau lepinamas labai didelio dėmesio, o dabar jau beveik esu juo baudžiamas. Žinoma, tai nieko nuostabaus, žmonės visuomet bijo nežinomybės. Aš ir esu nežinomybė, tad žmonės nori kuo daugiau sužinoti, kad būtų mažiau nepasitikėjimo.
Atlikti pirmieji darbai, kurie privalo būti padaryti iš pradžių, kalbant apie statutą ir komitetų formavimą. Galima sakyti, kad pasiųstos dar tik kosmetinės, tačiau tikrai geros žinutės, kurios leidžia gyventojams suprasti, kaip dirbsime ir kaip norime atrodyti kadencijos metu.
- Pirmoji savaitė, reikia pripažinti, atrodė gana įtempta. Kiekvienas valdančiosios koalicijos siūlymas buvo kritikuojamas, nemažai kritikos ir nepasitenkinimo sulaukėte ir asmeniškai, per posėdžius opozicija nuolat replikavo, kreipėsi dėl posėdžių vedimo, statuto ir panašiai, pasisakydavo aiškiai trukdydama visiems sistemingai ir produktyviai dirbti?
- Džiaugiuosi, kad ne man tai reikėjo įvardyti, o žmonės patys tai pastebėjo. Iki šiol niekuomet neteko susidurti su tokia nelabai racionalia veikla, tiksliau, veiklos imitacija. Atrodytų, protingi ir kultūringi žmonės, tačiau kai tai matyti net iš šalies, gal reikėtų į tai atkreipti dėmesį ir paviešinti, kaip Seime dirbama. Kad Seime yra skirtingų nuomonių - labai gerai, nes tai yra demokratijos pagrindas, bet kaip nuomonės išreiškiamos, tai jau yra kultūros reikalas. Turbūt reikėtų, kad kultūra persikeltų į Seimo darbą ir jos atsirastų daugiau. Galbūt tai tik iliuzija, tačiau per asmeninius pavyzdžius ir naujus žmones, kurie taip pat nesitikėjo tokios veiklos ir neracionalumo, noro tik parodyti save, galėtume šiek tiek atsitraukti nuo tokio įpročio ir pereiti prie normalių, kultūringesnių diskusijų.
- Turbūt jau esate numatęs įstatymus, kurie, jūsų nuomone, yra šlubuojantys, o galbūt ir visai turi būti pakeisti?
- Pirmiausia turime laikytis labai įtempto grafiko biudžetui tvirtinti. Biudžetas parengtas vis dar dirbančios dabartinės Vyriausybės. Nesutarimai yra dėl socialinio modelio, konkrečiai - Darbo kodekso. Tai aptarsime, manau, ir su prezidente. Turime atsižvelgti į jos pastabas ir į tai, kad įstatymas buvo rengiamas ir teikiamas per rinkimus. Todėl jis galbūt buvo ne iki galo išdiskutuotas ir ne visai buvo atsižvelgta į Trišalės tarybos pasiūlymus. Sieksime, kad žmonės daugiau įsitrauktų per Trišalę tarybą į įstatymo tobulinimą. Manau, turėsime nukelti įstatymo įsigaliojimą, kad situacija būtų išspręsta. Turbūt tai pats pirmas svarbus darbas. Mes daug kalbame apie privilegijas ir funkcijų kartojimą. Aš radau vieną seną įstatymo projektą, kuris taip ir nebuvo priimtas. Tai Seimo narių teisių, pareigų ir veiklos garantijų įstatymas. Peržiūrėjau redakciją. Žinoma, ji taisytina. Tačiau svarbiausia, kad ten nėra numatyta jokių privilegijų Seimo nariams. Ir labai gerai. Manau, priėmus šį įstatymą būtų išspręsti klausimai, dėl kurių žmonės nuolat kaltina valdžią. Jeigu viskas būtų apibrėžta įstatymu, nereikėtų tiek daug diskusijų, nes įstatymą reikia vykdyti.
- Kokių dar privilegijų ketinate atimti iš politikų?
- Pats žodis „atimti“ leidžia manyti, tarsi čia kažką baudžiame. Nors dažnai laisvė galvoti pasireiškia galvojimu neigiamai. Manau, kad tą leksiką galėtume keisti. O privilegijos, kurios buvo ir dėl kurių bendru sutarimu su Seimo valdyba jau nusprendėme, tai - draudimas lėšas kanceliarinėms išlaidoms naudoti automobilių nuomai. Nors girdime, esą Seimo narys neturės kaip nuvažiuoti į apygardą, galiu pasakyti, kad aš išsiaiškinau, jog Seime yra nemažai automobilių ir jie beveik nenaudojami. Tad net ir neturint savo automobilio yra galimybė nuvažiuoti į apygardą su vairuotoju ar be jo. Seime, rodos, tam skirti 42 lengvieji automobiliai. Dauguma jų yra su vairuotojais, o gal 10 iš jų galima vairuoti pačiam. Keista, tačiau jų rida per metus labai nedidelė. Tad kyla klausimas, kodėl dar turime nuomoti automobilius už parlamentines lėšas.
- Tačiau parlamentinių lėšų suma nebuvo sumažinta?
- Taip, lėšos lieka tos pačios, kaip numatyta pagal statutą, tačiau jos juk gali būti ir neišnaudojamos. Mes tiesiog atkreipėme dėmesį, kam jos skirtos ir kam buvo naudojamos. Juolab kad žmones labiausiai jaudindavo būtent automobilių nuoma iš šių lėšų. Visuomenei tokios temos labai svarbios, ypač žinant, kokia yra didelė politikų atskirtis nuo paprastų žmonių.
- Dažnai bendraujant su akademinės bendruomenės nariais tenka išgirsti, kad politikai nelinkę bendradarbiauti ir tartis su visuomenininkais, akademinės bendruomenės nariais, švietimo atstovais. Kadangi Seimo pirmininkas yra iš akademinės bendruomenės, gal bus permainų, kurių kaip tik reikia?
- Galbūt per mano asmenį galima įžvelgti daugiau sąsajų su šiomis sritimis. Yra buvę atvejų, kai aš turėdavau netgi įsiveržti į Švietimo reikalų komitetą. Pasirodo, jei priimami kokie nors sprendimai, jie nebūtinai yra ištransliuojami žmonėms, kurie galbūt galėtų prisidėti prie situacijos kampų apvalinimo ar geresnio sprendimo suradimo. Tiesiog tekdavo išgirsti, kad sprendimas yra paskelbtas internete. Akivaizdu, kad esant tokiai praktikai mes galime net nežinoti, jog kažkas svarstoma. Pradėjau galvoti, kad jeigu nori, jog niekas nežinotų, - paskelbk internete. Juk internete yra tiek informacijos, kad surasti reikalingą ir teisingą yra tikrai sunki misija.
Tokia patirtis taip pat skatino mane užsiimti dabartine veikla, nes manau, kad tų žmonių balsai turi būti girdimi. Negalime jų ignoruoti. Jeigu jau užėmei kėdę, nebūtinai reikia galvoti, kad viską žinai. Todėl manau, kad mums privaloma matyti tuos žmones. Galvokime, kaip norime, tačiau šalyje daug kas priklauso nuo švietimo ir akademinės bendruomenės, visuomenininkų. Turėtų būti galimybė įnešti racionalų grūdą į sprendimus, kurie turi būti padaryti. Kai kūrėme rinkimų programą, aš siūliau, kad atsirastų galimybė steigti visuomenines tarybas ar kitus organus, kad kiekvienu klausimu mes turėtume galimybę tartis su visuomene. Galbūt panašios formos yra ir dabar, tik jos labiau formalizuotos. Aš siekčiau daugiau neformalių pokalbių, kurie būtų labiau tikri, o žmonės galėtų kalbėti ne pagal kažkokį iš anksto nupaišytą scenarijų, o pagal tai, kaip jie sąžiningai mano. Taip natūraliu būdu ateitų sprendimai.
- Minėjote, kad politikai nutolę nuo paprastų žmonių. Šiandien paprasti žmonės nusivylę valdžia, nebeina į mitingus, neorganizuoja protestų. Net visuomenininkai, kritikuojantys valdžią, turi pamiršti apie įsidarbinimo galimybes Lietuvoje. Ar įmanoma išgyvendinti šį visuomenės įbauginimą?
- Ir kai kandidatavau kituose rinkimuose, visuomet stengdavausi akcentuoti svarbų dalyką - partinę nepriklausomybę. Kad žmogus, norėdamas dirbti, nebūtų priverstas eiti į kokią nors partiją. Nežinau, ar tai įmanoma padaryti, tačiau savo pavyzdžiu mes neturėtume to demonstruoti. Valdančioji dauguma buvo tokia, kad postai buvo paskirstyti pagal partinį priklausomumą. Manau, per atestaciją ir kompetenciją turėtume sugrąžinti žmonėms pasitikėjimą valdžia, kuri turi įtakos ir parenkant žmones į postus. Turbūt bendras ir mūsų, ir jūsų noras, kad sąžinės valdžioje būtų daugiau. Nors jau savaitę sąlygos mane bando įtikinti, kad čia ne ta vieta, kur jos reikėtų ieškoti.
- Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovas Ramūnas Karbauskis jau viešai pasakė, kad šalies laukia revizija, bus kaip reikiant sumažintas biurokratinis aparatas. Jo teigimu, darbo netekti gali apie 20 proc. biurokratų. Kaip manote, ar tikrai įmanoma įgyvendinti tokias radikalias permainas, kai įstaigose darbuotojai jau suaugę su savo kėdėmis?
- Aišku, pasipriešinimas būtų didžiulis, nes tai kova už savo būvį. Tikrai turime žiūrėti, kas yra pertekliniai dalykai ir kiek yra besikartojančių funkcijų. Galbūt yra sukurtos funkcijos, kurios iš viso yra nebūdingos valdžiai. Ne paslaptis, kad buvo kuriamos net įstaigos, kai kažkam reikėjo suteikti veiklos. Žinoma, turi likti tiek žmonių, kad būtų galima įgyvendinti visas valdžios funkcijas. Kiek tų procentų, dabar įvertinti sunku. Bet akivaizdu, kad valdžios aparatas yra labai išpūstas. Galima manyti, kad jis toks reikalingas, bet kaip žmonėms paaiškinti, kad gyventojų mažėja, o biurokratinis aparatas didėja.
Ir Seimo dydis gali pasikeisti. Tai būtų labai svarbus sprendimas. Tuomet pasikeistų ir aptarnaujančių žmonių, patarėjų skaičius. Kol kas dirbame dar tik penktą dieną, o kai jau dirbsime 50-ąją ar 500-ąją, bus galima kalbėti apie tai, kas pavyko.
- Seimo darbe aktuali ir parlamentarų nelankomumo problema. Neretai posėdžių salėje įstatymus priiminėja 60 ar 70 Seimo narių. Projektai, siūlantys už tai parlamentarus bausti finansiškai, niekuomet nepasiekė tikslo, nes pačių parlamentarų buvo atmesti. Ar imsitės taisyti statutą, reikalaujant iš Seimo narių daugiau atsakomybės dėl lankomumo?
- Dėl nelankymo yra Konstitucinio Teismo sprendimas. Šiomis dienomis man teks jį išnagrinėti. Manau, po truputį turėtume priversti Seimo narius lankyti posėdžius. Europos Parlamentas už kiekvieną nebalsavimą baudžia mažindamas parlamentaro išmokas. Tas pat turėtų būti pasakytina apie atlyginimą, nes tai yra tiesioginės pareigos neatlikimas. Juk Darbo kodeksą lyg ir norime priimti visiems darbuotojams, tačiau sau įsipareigojimų neprisiimame.
Manau, dabar pasipriešinimo pokyčiams turėtų būti mažiau, nes mes turime didelę daugumą. Daugumos sprendimai būtų privalomi mažumai. Manau, jei tai darytume kadencijos pradžioje, kol dar visi nauji žmonės nepradėjo rūpintis savo patogumais, galbūt tai būtų lengviau. Natūralu, kad atėję dirbti žmonės ir turi dirbti. Dalyvavimas posėdžiuose yra neatsiejama Seimo nario darbo dalis, tuo labiau kad posėdžiams yra skirtas specialus laikas, tada nėra nei komitetų, nei komisijų posėdžių.
- Jeigu pavyktų sumažinti Seimo narių skaičių, apmažinti parlamentarams priklausančių privilegijų, galbūt pagaliau į Seimą ateitų daugiau politikų, kurie nori padėti Lietuvai, o ne užsitikrinti saugią vietelę?
- Nežinau, kaip pakeisti rinkimų sistemą. Demokratijos požiūriu ji yra tobula. Tačiau vis tiek išrenkame ne pačius kompetentingiausius asmenis arba renkame pagal tai, kaip politikas moka garsiai save išreikšti ar ko jis yra pasiekęs visai kitur. Suprantama, kad žmogus balsuoja už tai, kas jam patinka. Pavyzdžiui, visi esame girdėję apie dabar labai populiarią pramogą - protmūšius. Surenkime protmūšius kandidatams vienmandatėse apygardose. Tegul tai vadinasi debatai, bet privalomi. Vien kandidato nedalyvavimas tokiuose debatuose rinkėjams jau siųstų žinutę, kad galbūt jis neturi ką pasakyti. Būtų lengviau suprasti, kokia asmenybė pretenduoja būti mano atstovu. Tokie žingsniai padėtų atrinkti į Seimą kompetentingus žmones.
- Daugelis politikų kadencijos pradžioje maitina gražiais pažadais, tačiau po rinkimų, vos prisilietus prie valdžios, pažadai dažnai pamirštami. Gal ir jūs po ketverių metų kalbėsite visai kitaip?
- Mano moralinės nuostatos tikrai nepasikeis. Šiandien man sunku atsakyti, aš esu valdžioje ar tarnystėje. Vienas iš dabartinių svarbių darbų yra Vyriausybės programos parengimas, tam skirtos dvi savaitės. Manau, tai, ką įrašysime į programą, imsime įgyvendinti. Ar pavyks viską padaryti 100 proc.? Gyvenime būna visokių sąlygų, visada gali nutikti force majeure, bet kad būtinai eisime link to, ką esame pasižadėję, jau rodo Darbo kodekso įsigaliojimo atidėjimas. Tai jau yra žmonių lūkesčių tenkinimas. O juk tam mes čia ir esame. Reikia tikėtis, kad po ketverių metų mes galėsime pasakyti, jog padarėme viską. Deja, visos galimybės yra ribotos, tad reikia žiūrėti į prioritetus ir padaryti bent dalį tų darbų. O jei pavyktų visus - būtų džiugu. To ir sieksime.
- Per pirmąsias darbo dienas sulaukėte kritikos iš kolegų, tačiau įvairių aštrių pasisakymų bei patyčių viešojoje erdvėje netrūksta ir iš politikų bei garsių apžvalgininkų lūpų. Internete esate vadinami kaimiečiais, karvių teisių gynėjais, nekompetentingais ir neapsiplunksnavusiais politikos padangėje. Neskaudina tokia reakcija?
- Taip, aš dabar gyvenu kaime. Bet Žaliakalnis Kaune, kai Kaunas buvo sostinė, taip pat buvo kaimas. Tačiau ten gyveno tik tie žmonės, kurie sugebėjo tokioje vietoje gauti vietą ir įsikurti. Tad jei kalbėtume apie gyvenimo kokybę, duok Dieve, kiekvienam, kuris save vadina miestiečiu, turėti tokias galimybes gyventi kaime. Manau, kad tą kaimietiškumą lemia dvasia, o ne teritorija ar profesija.
Turbūt į rinkimų rezultatus žmonės reagavo taip, tarsi kažkas iš kažko kažką atėmė. Atėmė, ir pasipylė vaikiška reakcija. Kai smėlio dėžėje du vaikai žaidžia, vienas atima iš kito žaislą, tai kitas labai garsiai trepsi. Matyt, reakciją reikėtų priimti kaip natūralią, tai yra jų valia. Dažniausiai ir mus pačius vertina pagal tai, kaip mes elgiamės su kitais. Tad ir šiuo atveju tegul žmonės įvertina savo elgesį. Tegul būna jiems geriau.
Aš teisintis neturiu dėl ko. Teisinasi tik kaltieji, o aš nesu kaltas. Tai, kad aš dabar einu šias pareigas, yra rinkimų išdava. Visuomet dalis žmonių liks nepatenkintų, nes jie balsavo ne taip. Ir jie visuomet sakys, kad žmonės buvo neteisingai išrinkti. Visuomet nepasitenkinimą reiškia tie, kurie nenori sutikti su žmonių sprendimu. Aš esu atvestas į šias pareigas per daugelį rinkimų etapų ir iš daugelio pasirinkimų. Ir dabar lieka tik su tuo susitaikyti.
- Dar nesigailite žengęs į politiką?
- Net negalėčiau turėti tokios minties. Taip, aš atėjau nežinodamas tiek daug apie tai, kokia bus aplinka. Tai man sukėlė nerimą, tačiau draugiškai nusiteikusieji man sako, kad tikrai neturiu dėl ko jaustis nepatogiai, nes niekuo nenusikaltau. Aš tiesiog atsiradau laiku ir vietoje. Man sakė, kad spaudimas bus toks, jog gal net norėsiu pasitraukti, bet aš nepasitrauksiu, tiesiog būsiu čia tol, kol žmonės sakys, kad aš čia galiu būti. Manau, tai priklausys nuo mūsų veiklų sėkmės.
Šaltinis: Respublika
