Kovo 3 dieną Rusijos teismas atsisakė suteikti Nadeždai Savčenko paskutinį žodį. Teismo posėdis buvo užbaigtas pranešant, kad bylos nagrinėjimas bus pratęstas kovo 9 dieną. Tokius teismo veiksmus Savčenko pavadino savo teisių pažeidimu ir jau kovo 4-ąją paskelbė „sauso“ bado streiką. Faktiškai ši ukrainietė pilotė, pirmuoju numeriu įrašyta parlamentinėje partijoje „Batkivšina“, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos parlamentarė, atsakydama į absurdišką Rusijos valdžios prieš ją surengtą teismo teatrą, savo persekiotojams iškėlė ultimatumą „laisvė arba mirtis“, panaudodama paskutinį jai likusį ginklą – savo pačios gyvybę.
Labai dažnai tenka išgirsti, kad Nadežda Savčenko tapo Ukrainos simboliu, demonstruodama pasauliui kovotojos dvasią, drąsą, narsumą ir bekompromisį heroiškumą. Tas tiesa. Bet ar tik tai skiria jos teismą nuo daugybės kitų Putino režimo tesimo parodijų, į kurias buvo įtraukti tvarkingi, sąžiningi, drąsūs, padorūs ir, žinoma, nekalti žmonės? Kas yra tas „Savčenko fenomenas“ ir kuo jis pavojingas Putino gaujai?
Jei įsigilintume į patį teismą, tai labai akivaizdžiai iš karto pamatytume Savčenko iškeltų kaltinimų absurdiškumą. Nors ji suimta buvo Ukrainos teritorijoje – o taip pat pati yra ne tik ukrainietė, bet ir Ukrainos pareigūnė – ji kažkodėl yra teisiama Rusijos teisme. Tai jau savaime paneigia pačios Rusijos tikinimus, kad jie niekaip neprisidėjo prie įvykių Donbase. Tačiau Rusijos Federacijoje yra suimta nemažai Ukrainos piliečių. Todėl Savčenko šia prasme yra ne išimtis iš taisyklės, o griausmingas jos patvirtinimas.
Antras labai svarbus vykstančio proceso požymis – tai įrodymų trūkumas. Teismui taip ir nepavyko įrodyti, kad Nadežda Savčenko kaip nors prisidėjo prie rusų žurnalistų, neteisėtai buvusių Ukrainos teritorijoje, žūties. Savčenko advokatai ne kartą pabrėžė, kad teismas atsisakė įtraukti į bylą jos nekaltumo įrodymus: jos telefono išklotines, ekspertų išvadas apie tikslų laiką, kada ji buvo rusų laikoma nelaisvėje, remiantis teisme figūruojančiais vaizdo įrašais. Teisme taip pat nebuvo leidžiama apklausti gynybos liudininkų. Tačiau net ir tai Rusijos teismui toli gražu ne naujiena. Ukrainos kino režisieriaus Olego Sencovo ir aktyvistų Aleksandro Kolčenkos bei Genadijaus Afanasjevo byloje įrodymų irgi nebuvo. Viena iš priežasčių, dėl kurios šie ukrainiečiai buvo apkaltinti teroristinio išpuolio planavimu, buvo ta, jog jie turėjo taip vadinamą „vaistinėlę“ – krepšelį su įprastu pirmosios pagalbos rinkiniu (vata, tvarsčiais, dezinfekcine priemone). Juk vaistinėlė yra susijusi su sužeidimais, o profilaktinė priemonė nuo sužeidimų, Rusijos teismo nuomone, yra ne kas kitas, o rengimasis teroristiniam išpuoliui.
Netgi tokio absurdiško kaltinimo pateikimas, pagal kurį kovotojas gali sukoordinuoti artilerijos ugnį į judančius žmones – ir tai turint galvoje, kad užtaisymo ir salvės paleidimo laikas sudaro iki 25 minučių, – nėra naujiena Rusijos diskursui. Juk Rusijos Federacijos Tyrimų komitetui į galvą šovė net tokia puiki mintis, kad galima apkaltinti Ukrainos ministrą pirmininką Arsenijų Jaceniuką tuo, kad jis yra buvęs kovotoju Čečėnijoje. Taip kad šaudymas iš sunkiosios artilerijos „į žvirblius“ Rusijos Temidei – dar ne riba
Svarbiausia šioje istorijoje yra net ne tai, kaip vyko pats Nadeždos Savčenko teismas, o tai, kaip Savčenko nuteisė Rusijos politinę sistemą. Tai ne jie ją teisė, o ji juos. Tame baigiamajame jos pareiškime, kurio jai pristatyti teisme nebuvo leista, yra sakoma: „Aš nepripažįstu nei kaltės, nei nuosprendžio, nei Rusijos teismo... Situacija absurdiška: tie, kurie pagrobia žmones ir juos kankina, paskui dar kuria iliuziją, kad turi teisę juos kaip nors teisti! Apie kokį sąžiningą teismą čia gali apskritai eiti kalba?! Rusijoje nėra nei teismo, nei teisminių tyrimų! Tai tik Kremliaus marionečių farsas. Aš neketinu švaistyti savo gyvenimo, kad jame dalyvaučiau!“.
Pasinaudodama vieninteliu dalyku, kurį gali kontroliuoti ir į kurį jai yra likusi teisė – pačia savimi – Savčenko sugebėjo apkaltinti Vladimirą Putiną milžiniškais nusikaltimais ir pareikalauti laisvės. Ji nekalbėjo užuominomis (tai nuodėmė, kurią daro visos tarptautinės sferos, organizacijos, žiniasklaidos priemonės), o tiesiogiai apkaltino Putiną dėl to, kas vyksta Rusijoje. Ji aiškiai pasakė, kad dėl to, jog šalyje nėra nei normaliai funkcionuojančių teismų, nei normalios teisėsaugos ir teisėtvarkos sistemos, tik jis gali priimti sprendimą dėl jos paleidimo į laisvę. Toje šalyje, kurioje nėra nepriklausomos sistemos, teisėjų, prokurorų, advokatų, o yra tik ji ir Putinas, jos mirties atveju visa kaltė išimtinai tenka tik jam.
Padidinusi statymus ir į pavojų pastačiusi savo pačios gyvybę, Nadežda Savčenko nutraukė kaukes nuo „hibridinio veidmainio“ ir iškėlė ultimatumą jo paties sukurtai realybei. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja dar 2015 metų gruodį jai suteikė tarptautinį imunitetą. Bado streikas ir nepalaužiama Savčenko valia konfliktą perkėlė iš tarptautinės ir diplomatinės erdvės į tarpasmeninę erdvę. Nadežda metė iššūkį Putinui, ir tai yra jos asmeninis mūšis su juo.
Rusiškos „hibridinės“ veiklos esmė visada buvo ta, kad nusikaltimas visada paaiškėdavo jau po fakto. Pirmiausia Krymo okupacija, o jau tik paskui – „mandagieji žmogeliukai“. Pradžioje karas Donbase, o jau paskui „savigyna ir ginklų prekyba“. Iš pradžių Malaizijos Boingo katastrofa, o tik paskui klastotė su kilometriniu ukrainietišku SU-25. Kalbėdamas apie jau įvykusius įvykius Putinas melavo ir išsisukinėjo. O pasaulis turėjo aiškintis ir demaskuoti jo melagingus faktus. Tačiau Nadeždos Savčenko atveju įvykis – kalinės mirtis – dar neįvyko. Tačiau jis jau dabar yra daugiau nei realus.
Šiandieninės Rusijos lyderio pastangos išsisukti nuo ukrainietės pilotės išlaisvinimo yra tiesioginis nusikaltimas. Dabar nebegalima kažko aiškinti ir visus tikinti, kad „teismas išsiaiškins“. Jos mirties atveju bus jau visai kitas teismas su visai kitais kaltinimais. Jei Savčenko mirs, tai teisiamas bus Putino teismas. Tuo metu, kai pasaulio politikai asmeniškai Putino reikalauja tučtuojau išlaisvinti Nadeždą Savčenko, visi jos byloje surinkti „įrodymai“, surinkti siekiant pasityčioti iš teisėtvarkos, tampa tiesioginės Rusijos prezidento – idėjinio viso šio košmaro įkvėpėjo – kaltės įrodymais.
Čia jums ne Londono teismo išvados, kur „galimai Vladimiras Putinas“ yra išskirtas kaip potencialus Aleksandro Litvinenkos žūties užsakovas. Tai tyčinis Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos parlamentarės nužudymas tiesioginiame eteryje.
„Gyva ar mirusi – aš jau laimėjau“, – sako Nadežda Savčenko. Ji savo nepalaužiamumu sugriovė hibridinį Vladimiro Putino paveikslą kūrusius mitus. Atspindėjusi jį šiame procese, ji parodė jo niekingumą. Jos, kaip pareigūnės, garbė prieš jo FSB jėgos struktūrų suformuotus veiklos principus. Nesumeluota jos drąsa prieš jo parodomąjį „mačizmą“.
Nadeždos valia ir ryžtas, jos gebėjimas be jokių kompromisų priimti sudėtingus sprendimus, nenoras pasiduoti šantažui ir spaudimui, sugriovė įsitikinimą, kad Vladimiro Putino negalima „užspeisti į kampą“. Ir iš tiesų Savčenko įspietė jį į kampą, iš kurio jis be praradimų nebeišeis. Ji parodė, kad jis pasirengęs daryti nusikaltimus ne dėl naudos sau ar asmeninių ambicijų, o kaip tikras psichopatas, apsvaigęs nuo savo nebaudžiamumo.
Šiandien pasauliui pasirodė naujasis Putinas. Ne imperialistinių kompleksų kamuojamas barbariškos šalies lyderis, ne diktatorius, o eilinis nusikaltėlis, grobiantis įkaitus, kad pasauliui galėtų kelti savus reikalavimus.
Idealais, „teisuolišku karu“, „dvasinėmis sąsagomis“ (tai vienas iš „genialių“ putinizmų – dar 2012-aisiais Putino sukurta ir vėliau išpopuliarėjusi sąvoka, apibūdinti Rusijos išlikimui būtinas sąlygas – kurio reikšmės ir tikslaus apibrėžimo dar ir šiandien niekas negalėtų pateikti, net aršiausi Putino idėjų rėmėjai) čia nė iš tolo nekvepia. Prieš mus ne teroristas, kuriam tikslų siekti „nė mirtis nesukliudys“ ir ne tironas, pasirengęs sukurti naują pasaulio tvarką.
Nadeždos valia ir ryžtas, jos gebėjimas be jokių kompromisų priimti sudėtingus sprendimus, nenoras pasiduoti šantažui ir spaudimui, sugriovė įsitikinimą, kad Vladimiro Putino negalima „užspeisti į kampą“. Ir iš tiesų Savčenko užspeitė jį į kampą, iš kurio jis be praradimų nebeišeis. Ji parodė, kad jis pasirengęs daryti nusikaltimus ne dėl naudos sau ar asmeninių ambicijų, o kaip tikras psichopatas, apsvaigęs nuo savo nebaudžiamumo.
Prieš mūsų akis – gaujos vadeiva, kruvinus susidorojimus naudojantis kaip būdą sustiprinti savo valdžią ir autoritetą savo bendrų tarpe. Kai į kampą yra įstumiamas būtent toks personažas, derybos su juo yra vedamos tik vienu atveju – kai siekiama sumažinti niekuo dėtų atsitiktinių aukų skaičių. Kai jis nutraukia dialogą ir ima žudyti įkaitus, jau niekam neberūpi atkurti su juo kontaktą. Specialiosios pajėgos puikiai žino, ką reikia daryti tais atvejais, kai yra pradedami žudyti įkaitai.
Nadežda Savčenko nepaprastai didele kaina pastatė pasaulį akis į akį su faktu, kad ji yra įkaitė, o Putinas – nusikaltėlis. O drauge ji visam civilizuotam pasauliui, jo lyderiams, Ukrainos valdžiai uždavė tiesioginį klausimą: „Kas visoje šioje dramoje esate jūs? Atsitiktiniai stebėtojai, parengę fotoaparatus ir išmaniuosius telefonus bei laukiantys karštų kadrų? Ar specialiosios pajėgos, privalančios užtikrinti saugumą pasauliui, teisingumą aukoms ir garantuotą bausmę nusikaltėliui?“
„Savčenko fenomenas“ – tai yra tinkamai užduotas klausimas, atsakymas į kurį gali pakeisti visą pasaulinės politikos santykį į Vladimirą Putiną ir jo vadovavimą. Ar pasaulis ryšis ją palaikyti toje kovoje? Nuo to, kokio vaidmens šioje situacijoje imsimės mes visi, priklausys tai, ar namo Nadežda Savčenko grįš gyva, ar mirusi.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
