Kai pirmieji pabėgėliai ir migrantai anksčiau šiais metais pasiekė Lezbo salos krantus, mirtinai nuvarginti pavojingos kelionės Viduržemio jūra, jie nesulaukė jokios pagalbos ir patys vieni turėjo susirasti salos pabėgėlių priėmimo centrą, esantį už 25 mylių. Naktis jie leido palaikėse stovyklose ar savadarbėse palapinėse. Maisto ir medicininės pagalbos sulaukdavo retai. Ir situacija buvo panaši visoje Graikijoje.
„Tai visiškas chaosas, - rugpjūtį sakė Vincentas Cochetelis, Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros UNHCR Europos regiono direktorius. – Daugumoje salų nėra pabėgėlių priėmimo galimybių, žmonės neturi jokios pastogės... Kalbant apie vandenį, sanitarines sąlygas ir pagalbą maistu, situacija visiškai neadekvati.“
Nuo šių metų pradžios, beveik 430 000 migrantų ir pabėgėlių atvyko į Lezbą. Tai sudarė pusę visų Graikiją pasiekiančių atvykėlių. Vien tik lapkričio mėnesį saloje išsilaipino daugiau nei 86 700 žmonių. Per pastaruosius šešis mėnesius situacija Lezbo saloje dramatiškai pasikeitė. Atvykėlių užregistravimas ir migrantų bei pabėgėlių stovyklos organizavimas kur kas pagerėjo. Tačiau dėl to migrantai dėkingi ne vyriausybei, bet daugiausia vietos gyventojų ir savanorių iš viso pasaulio dedamoms pastangoms.
Iš tiesų Graikijos vyriausybės dalyvavimo trūkumas pabėgėlių apgyvendinimo procese yra akivaizdus. Lezbo gyventojų teigimu, visas pabėgėlių bangos priėmimas buvo perkeltas nevyriausybinėms organizacijoms, o vyriausybė dalyvauja tik pabėgėlių registravimo procedūrose. Nejaučiama ir bažnyčios pagalbos, nepaisant svarbaus vaidmens, kurį ji vaidina bendruomenėje.
„Bažnyčia nieko nedaro, - sako Varvara Gkigkilini, vietos laikraščio „Politika“ redaktorė. – Jie turi tiek daug tuščių namų ir neatvėrė jų durų nė vienai šeimai. Jie nesurengė nė vieno maisto dalijimo vakaro.“
Stavrosas Myrogiannis, atsakingas už Kara Tepe pabėgėlių stovyklą, sako, kad savanorių suformuota sistema siekiama greitai ir be įtampos aptarnauti „svečius keliautojus“, kaip jis juos vadina.
„Mums šie žmonės nėra vargšai persekiojami pabėgėliai. Mes juos laikome svečiais, - sako jis. – Tie žmonės nori tęsti savo kelionę. Jie nori būti greitai užregistruoti, pasilikti čia daugiausiai vieną dieną, gauti bilietus, kurį laiką pailsėti ir keliauti toliau.“
Myrogiannio teigimu, Kara Tepe stovykloje kasdien užregistruojama 600-700 žmonių, o dar iki 2 000 gali būti apgyvendinti, jeigu to prireikia. Pabėgėliai yra nufotografuojami ir paimami jų pirštų atspaudai. Paprastai jie lieka vieną ar dvi dienas, tačiau laiko apribojimo nėra.
Ir nors tokia sistema dabar funkcionuoja gerai, anksčiau taip nebuvo.
„Pradžioje buvo daug įtampos, - pirmuosius mėnesius prisimena Maria Kittaki, nevyriausybinės organizacijos „METAction“ vertėjų koordinatorė. – Įsivaizduokite uostą, kuriame trys žmonės su trimis kompiuteriais turėjo užregistruoti 3 000 žmonių per dieną.“
„Jei čia nebūtų savanorių, mes patektume į didelę bėdą“, - sako Gkigkilini, „Politika“ redaktorė. Tačiau ji atkreipia dėmesį, kad yra ir geroji, ir blogoji pabėgėlių priėmimo pusė. Geroji – savanorių pastangos, nesuskaičiuojamos piniginės aukos ir solidarumas, kuris išgelbėjo tiek daug gyvybių. Blogoji – pabėgėlių išnaudojimas ir nacionalizmo augimas.
„Yra organizacijų, kurios atlieka svarbų darbą, bet kai kurios atvyksta tik prasiplauti pinigus“, - paaiškina ji.
Stratis Kambanas, savanoris, padėjęs pabėgėliams vasaros mėnesiais, kalba dar atviriau: „Nevyriausybinės organizacijos čia yra tik todėl, kad tuo laiku mums nepadėjo nė vienas vietinis.“
Pasak jo, nors vietos gyventojai vėliau suformavo savo pagalbos organizacijas, jos vargiai yra prižiūrimos.
„99,99 proc. jų daro kažką tik todėl, kad ateityje gautų kokios nors naudos, kad pasinaudotų šia situacija“, - įsitikinęs Kambanas.
Apostolis Paraskevopoulosas, Lezbo salos gyventojas ir savanoris, sako, kad esama situacija paveikia gyventojus psichologiškai.
„Dažnai pagaunu save žvelgiantį į jūrą, - prisipažįsta jis. – Kai naktį miegu, visada esu pasiruošęs pašokti ir reaguoti, jei tik išgirsiu šauksmus. Nebepamenu, kada paskutinį kartą gerai išsimiegojau. Man tikrai labai sunku ir visi sako man mesti šį darbą. Bet kaip galėčiau tai padaryti, kai šalia skęsta žmonės?“
„Kai išgirsti sraigtasparnį, žinai, kad kažkur skęsta valtis, - jam antrina Varvara Gkigkilini. – Turėtumėte pamatyti gelbėjimo operaciją vėjuotą dieną, kai jie jūroje ieško kūdikių. Mes esame šoko būsenoje ir niekas nieko negali padaryti.“
