Sausio 18 d. Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios Parapijos salėje įvyko renginys Klaipėdos krašto prijungimo ir Laisvės ir Gynėjų dienai paminėti, kurį organizavo Lietuvos Šaulių Sąjunga Išeivijoje (LŠSI). Sausio 11 d. šauliai jau buvo surengę žygį tai progai paminėti. Dalyviai žygiavo gražia Mičigano ežero pakrante ir įveikė 10 km trasą. Tikimės, kad toks žygis taps kasmetine tradicija. Apie tai jau buvo aprašyta spaudoje.
Šis renginys - tai tarsi organizuoto žygio tęsinys. Paminėjome du prasmingus įvykius. Nuskambėjus JAV ir Lietuvos himnams (juos atliko Generolo Teodoro Daukanto jūrų šaulių kuopos narys Vytautas Jurevičius ir Zenonas Petrošius), prasidėjo Sausio 13-osios aukų pagerbimo ceremonija. Skambant Eurikos Masytės dainai „Laisvė“, renginio vedėja, Jūrų šaulių kuopos „Baltija“ šaulė Irena Šalaviejienė kalbėjo:
„1991-ieji metai. Sausio 13-oji… Smurtas ir žiaurumas: nužudyti, tankų vikšrais sutraiškyti beginkliai žmonės, kurie niekam negrasino, niekam nekėlė pavojaus. Savo rankomis jie laikė apglėbę ne svetimą, o savo žemę, jų akys buvo pakeltos į savo dangų, o į automatų šūvius jie atsakė skanduodami: LIE-TU-VA!
Tie 14, kurie žuvo aną žiemos naktį, buvo paprasti žmonės. Eiliniai Lietuvos piliečiai. Prie Televizijos bokšto ar prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų žmones atvedė kažkas daugiau už pareigą. Gal Svajonė… Gal Tikėjimas… Gal Meilė… Jie tai padarė dėl mūsų. Dėl laisvės… Dėl Lietuvos.
14-os aukų pareikalavo kruvinieji Sausio įvykiai. Jų tarpe žuvo ir du Vilniaus „Geležinio vilko“ kuopos šauliai. Tai Darius Gerbutavičius ir Ignas Šimulionis. Amžina pagarba kritusiems už Lietuvos nepriklausomybę.“
14 šaulių pasiėmė degančias žvakutes. Jūrų šaulių kuopos „Baltija“ vadas Rimantas Šalaviejus skaitė žuvusiųjų pavardes. Po varpelio skambtelėjimo šauliai dėjo žvakutes prie stendo, kuriame buvo žuvusiųjų nuotraukos. Salėje buvo tyla ir rimtis. Kiekvienas širdyje buvo su jais… Tai: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimoliūnas, Vytautas Vaitkus.
Remiantis Stasio Ignatavičiaus darbu, pristatytas pranešimas tema „Šaulių sąjungos vaidmuo prijungiant Klaipėdos kraštą”. Jį pristatė jūrų šaulių kuopos „Klaipėda“ šaulė Roma Bikulčius. 1923 m. Klaipėdos sukilimas - svarbus istorinis įvykis. Dėl tuo metu susiklosčiusios padėties Klaipėdos miesto valdymo perėmimą reikėjo suplanuoti iš vidaus, kariuomenės įvesti nebuvo galima. Tuo metu miestas pagal Versalio konferencijos nuosprendį buvo Prancūzų priežiūroje. Vietos lietuviai Klaipėdos kraštą savo jėgomis prijungti prie Lietuvos niekaip neįstengtų, nors beveik 90 % krašto gyventojų pasisakė už laisvąją valstybę. Tuomet imta laisviau kalbėti apie Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Sukilimo idėja buvo pribrendusi, todėl 1922 m. lapkričio 16 d. Šaulių Sąjungos posėdyje dėl „Klaipėdos krašto“ priimtas nutarimas, kad „reikia sukilimo“, nes kitaip Klaipėdos krašto neteksime, bet patys klaipėdiečiai nesukils, to turi imtis Šaulių Sąjunga. Ministras pirmininkas E. Galvanauskas posėdyje LŠS pirmininkui V. Krėvei-Mickevičiui ir kitiems kalbėjo: „Ministrų Taryboje nėra vieno nusistatymo dėl Klaipėdos krašto išvadavimo sukilimo keliu, todėl už šios rūšies įvykius nesiima atsakomybės ir palieka visą reikalą Šaulių Sąjungos iniciatyvai. Jei įvykiai iššauktų politinius nesusipratimus, iniciatoriai ir tariamo sukilimo vykdytojai gali būti suimti ir patraukti teismo atsakomybėn. Kadangi Šaulių Sąjungos Tarybos narių skaičiuje yra atsakingi žmonės, Seimo nariai, tai LŠS vadovybės sumanymas turi būti vykdomas be Tarybos žinios. Valstybė kol kas negali suteikti paramos nei ginklais, nei lėšomis“. LŠS vadovybės pastangomis buvo surinkta ginklų ir pinigų sukilimui. 1923 m. sausio 6 d. pirmieji sukilėlių būriai pasiekė Klaipėdos pasienį, dar keli būriai įžengė į miestą per Latvijos teritoriją. 1923 m. sausio 11 d. sukilėlių vadovybė pasiuntė prancūzų štabui kreipimąsi, kad jie miestą atiduotų nesipriešinant ir be kraujo lašo.
Deja, atsakymas į kreipimąsi buvo neigiamas. 1923 m. sausio 15-osios rytą sukilėliai užėmė geležinkelio stotį ir, apėję kareivines, užėmė uostą. Jau apie 13 val. beveik visas miestas buvo apimtas sukilėlių. Kareivinės nubuvo šturmuojamos, o užimant prefektūrą žuvo du šauliai – J. Pleškys ir J. Lukšys.
Archyviniai dokumentai rodo, kad sukilimo metu žuvo 12 sukilėlių: Karo m-klos kpt. E. Noreika, 8-to pėstininkų pulko lt. V. Burokevičius, Karo m-klos kariūnas V. Stašelis, Karo policijos eilinis V. Vilkas, I-ojo husarų pulko eilinis J. Simonavičius, 5-ojo pėstininkų pulko eiliniai A. Viliūnas ir P. Trinkūnas, 8-ojo pėstininkų pulko eilinis J. Petkus ir šauliai: A. Jasaitis, P. Lukšys, ir A. Urbanavičius. 1923 m. vasario 17 d. Ambasadorių konferencijoje Klaipėdos kraštas buvo pripažintas Lietuvai“.
Po pranešimo LŠSI vadas Julius Rūtenis Butkus įteikė apdovanojimus. LŠSI kapelionas kun. Jaunius Kelpša buvo apdovanotas už aktyvų dalyvavimą Lietuvos laisvės kovų atminimo išsaugojimo edukacinėje veikloje Laisvės kovų kryžiaus ordino medaliu. Taip pat jam buvo įteiktas LŠS atkūrimo 25-mečio ženkliukas. Remiantis Lietuvos Šaulių Sąjungos Statuto 39 ir 185-192 straipsniais, už nuopelnus Lietuvai ir Lietuvos Šaulių Sąjungai Šaulių Žvaigždės medaliu apdovanoti Vytauto Didžiojo Rinktinės šaulys Gediminas Grašys ir Jūrų šaulių kuopos „Baltija“ šaulė Irena Šalaviejienė.
Klebonas Jaunius Kelpšas tarė žodį ir palaimino maistą. Pietų metu visus linksmino muzikantai. Režisierė Ramunė Rakauskaitė pristatė filmą „Radviliada“. Tai dokumentinis su vaidybos scenomis filmas apie Radvilas.
Dėkojame šauliams ir visiems taip gausiai susirinkusiems į šį renginį.
Irena Šalaviejienė (LŠSI Valdybos narė)
