Visą karjerą svajojęs žaisti numylėtoje vaikystės komandoje Kauno „Žalgiryje“, karjeros saulėlydyje Šarūnas Jasikevičius pagaliau apsivilko ir žalius jos marškinėlius, šį sezoną pirmą kartą tapo LKL čempionu ir atsidūrė kryžkelėje: dar žaisti krepšinį ar vis dėlto pradėti kitą – trenerio – karjerą. Atvirame interviu „Lietuvos rytui“ 38 metų Š.Jasikevičius prisipažino, kad šį sezoną jau sulaukė pasiūlymų tapti treneriu ir tokia galimybė jį vilioja.
– Kai 1998–1999 metais, grįžęs po studijų Merilando universitete, pradėjote profesionalo karjerą, iš karto tapote komandos lyderiu ne tik aikštėje. Su „Lietuvos rytu“ keliaudamas į varžybas įsitaisydavote autobuso gale ir šmaikščiais juokais linksmindavote komandą. Šį sezoną su „Žalgiriu“ važiuodavote autobuso gale ar sėsdavote į priekį, kur paprastai sėdi vyresni ir ramesni komandos žaidėjai?
– Pati maloniausia krepšininko gyvenimo dalis – juokai, drabužinė, komandos draugų susiėjimai ir komandos atmosfera. Manau, kad šįmet Lietuvos čempionatą laimėjome tik dėl to, kad tarp vyrų išliko nepaprastai geri santykiai. Visi žinojo, kad truputį vėluoja algos, visi išgyveno dėl nesėkmių, visi jautė įtampą dėl tų pralaimėjimų ir trenerių pasikeitimo. Bet vienas dalykas, kuris visą sezoną liko toks pat, – neįtikėtina atmosfera drabužinėje. Ten visą laiką visi juokavo, visi buvo drauge.
Tikrai tikiu, kad būtent dėl tų nuostabių santykių sezono pabaigoje sugebėjome laimėti lemiamas rungtynes ir tapti čempionais. O autobuse man, Pauliui Jankūnui ir Robertui Javtokui priklausė trys galinės sėdynės. Linksmindavome visus.
– Buvote vienas labiausiai patyrusių „Žalgirio“ žaidėjų. Komandos draugus rikiuodavote tik aikštėje ar ir drabužinėje pasakydavote pastabų, kokią įkvepiančią kalbą?
– Tai buvo sezonas, kai ir man reikėjo nemažai kalbėti, drąsinti ir drausminti – atlikti kitokį, ne tik įžaidėjo, vaidmenį. Tiesą sakant, visada tai darydavau, dariau ir šį sezoną.
Dažnai kalbėdavomės apie krepšinį. Pavyzdžiui, kaip geriau elgtis esant vienai ar kitai situacijai. Jaunesni ir patys ateidavo pasikalbėti, pas kitus aš pats nueidavau. Dažniausiai tai būdavo malonus pokalbis, nors pasitaikė visko. Kai klausia patarimo, sakau tiesą, kad ir kaip kartais nemaloniai ji skambėtų. Viskas dėl galutinio rezultato.
– Per įspūdingą karjerą išmėginote jėgas ir NBA, tačiau tai viena skausmingų patirčių, nes neturėjote galimybių ir progų įrodyti, kodėl Europa daugybę metų taip vertina šį, jūsų žodžiais, „lėtą, storą baltaodį“. Kaip vertintumėte Manto Kalniečio galimybes NBA, kurios klubai jau pastebėjo jūsų pamaina Lietuvos rinktinėje tapusį įžaidėją?
– Svarbiausia, kad Mantui tiktų treneris ir komanda. Tokių kaip Mantas NBA yra daug, todėl svarbu, kad treneris suprastų, ką M.Kalnietis gali ir ko ne. Svarbu, kad tai suprasdamas treneris atskleistų geriausias Manto puses. Tik tokiu atveju M.Kalniečio karjera NBA būtų nebloga.
Kitu atveju jis jau sausio mėnesį grįžtų į Europą. Mat NBA yra nedaug trenerių, suprantančių Europos krepšinį. Todėl prieš važiuojant į NBA pirmiausia patarčiau išsiaiškinti, ko iš M.Kalniečio tikimasi. Ar jam būtų leidžiama žaisti taip, kaip jis supranta ir moka, ar vis dėlto būtų bandoma jį padaryti kuo nors kitu. Jei vis dėlto kuri nors NBA komanda Mantą pakviestų tik dėl to, kad jai reikalingas būtent tos pozicijos žaidėjas, gali būti labai blogai.
– Esate sakęs, kad gyvenime nieko nedarote taip gerai, kaip žaidžiate krepšinį. Ar vis dar patvirtintumėte šį teiginį?
– Žinoma. Juk daugiau nelabai ką ir moku. Jei reikėtų užsiimti kuo nors kitu, pereinamasis laikotarpis būtų neišvengiamas. Juk krepšinį žaidžiu nuo šešerių metų. Merilando universitete studijavau politiką, kuri man labai įdomi, bet kartu tai yra ir žiauri profesija. Todėl politikoje savęs tikrai nematau. Labai norėčiau, kad visas mano gyvenimas būtų susijęs su krepšiniu, nes jis man teikia didžiausią malonumą. Be to, šioje srityje galima rasti tikrai gerą darbą.
