Policija nušovė dar vieną juodaodį vyrą, šįkart Šarlotės mieste, Šiaurės Karolinos valstijoje. Policijos pareigūnas sako, kad vyras buvo ginkluotas. Keitho Lamonto Scotto artimieji sako, kad šis rankose turėjo knygą. Ir tuomet miestas, regis, sprogo iš įtampos. Kilo protestai, ėmė lietis smurtas, mieste paskelbta nepaprastoji padėtis.
Kai kažkas panašaus įvyksta Šarlotėje, visa šalis suklūsta. Šis miestas – tai ne trūnijanti Baltimorė, ar visiems smurto sinonimu tapę probleminiai Čikagos rajonai. Kai policijos pareigūnai tose vietovėse nušauna beginklį pilietį, nemažai žmonių yra tikri, kad tai daugiau pasako apie ten įsišaknijusią „smurto kultūrą“, o ne teisėsaugos pareigūnų agresiją ar skirtingų žmonių nelygybę prieš įstatymus.
Tačiau Šarlotė nėra yrantis urbanistinis getas. Šarlotė – tai ta vieta, kur žmonės kraustosi dėl saulėtų dienų ir puikaus namo blizgančiame naujutėliame rajone. Šarlotė yra klestintis miestas, kuriame ne tik galite įsidarbinti bruzdančiame ir švarutėliame centre, tačiau tas darbas jums leis savaitgalius leisti jaukiame namelyje Apalačių kalnuose, iki kurio kelionė netruks ilgiau nei valandą, arba smėlėtame Atlanto vandenyno paplūdimyje, kurį nuo „Karalienės miesto“ taip pat labai lengva pasiekti. Šarlotė yra tiek jaunų, tiek vyresnių amerikiečių magnetas, o spartaus jos augimo ir klestėjimo pavydi ne vieno miesto meras.
Svarbu paminėti ir tai, kad Šarlotė ne kartą įvairiose analizėse buvo įvardijama kaip viena geriausių vietų gyventi visose Jungtinėse Valstijose. Šarlotės gyventojai didžiuojasi gyvendami mieste, kurį ne vienas leidinys pakrikštijo viena geriausių vietų kurti ir auginti šeimą. Šarlotė yra geriausio, ką turi XXI-ojo amžiaus Amerika, įsikūnijimas.
Ar tikrai taip ir yra? Na, ne visai. Taip, Šarlotė yra klestintis metropolis, kuriame gyvena beveik milijonas žmonių. Taip, miesto ekonominė ir darbo rinkos situacija yra puiki: 72 procentai miesto gyventojų turi darbus ir puikius nuosavus namus, kurių vidutinė vertė yra $170,000. Ir tai dar ne viskas: daugiau nei 80 procentų Šarlotės gyventojų turi vidurinį išsilavinimą, o daugiau nei 40 procentų yra baigę ir koledžą. Tai yra iš tiesų įspūdinga statistika miestui, kuriame baltaodžiai sudaro tik 50 procentų visų gyventojų, mat jau yra įprasta, kad šioje šalyje turtingiausios, labiausiai klestinčios ir daugiausiai galimybių suteikiančios vietos yra pačios balčiausios.
Nemažai amerikiečių vis dar mano, kad šioje šalyje viskas yra gerai, išskyrus tas kelias bjaurias skurdo ir segregacijos kišenes, kaip tie rajonai Baltimorėje ar Čikagoje, kur kartas nuo karto vis nutinka kažkas baisaus.
Tačiau, kaip ir kiekvienas stambus Amerikos miestas, Šarlotė taip pat kenčia nuo segregacijos, skurdo ir narkotikų karų. Per didelis skaičius Šarlotės vaikų alksta ir per daug gyventojų savo bendruomenėse mato daugiau policininkų nei darbdavių ar maisto prekių parduotuvių.
Trumpai tariant, Šarlotė yra vienas iš turtingiausių Jungtinių Valstijų miestų, tačiau jo klestėjimas nepalietė praktiškai vien juodaodžių apgyvendintų vakarinės ir šiaurės rytų miesto dalių. Šarlotė taip pat yra vienas labiausiai policijos patruliuojamų miestų visoje šalyje, tačiau policijos pareigūnai patruliavimu – reguliariu gyventojų statymu prie sienos ar prie automobilių ir jų kratos, ieškant narkotikų – masiškai baltaodžių apgyvendintoje pietinėje Šarlotės dalyje neužsiiminėja.
Nieko nuostabaus, kad perdėtas ir agresyvus „patruliavimas“ pačiuose juodžiausiuose ir neturtingiausiuose Šarlotės rajonuose, kaip ir kiekviename kitame šios šalies mieste, veda prie situacijos, kai gyventojai tampa policijos aukomis. Kaip ir kiekviename kitame šalies mieste, toks policijos elgesys sukelia didžiulį ir nevaldomą gyventojų pasipiktinimą. Tačiau kai pratrūksta Šarlotė, mums reikia atkreipti ypatingą dėmesį. Ir ne be priežasties.
Nemažai amerikiečių vis dar mano, kad šioje šalyje viskas yra gerai, išskyrus tas kelias bjaurias skurdo ir segregacijos kišenes, kaip tie rajonai Baltimorėje ar Čikagoje, kur kartas nuo karto vis nutinka kažkas baisaus. Kiti supranta, kad šie dalykai yra kur kas dažnesni ir kur kas labiau paplitę, tačiau vis dėlto tikisi persikelti kažkur, kur saulėta, kur saugu, kur nereikia galvoti ar kalbėti apie rasizmą teisingumo sistemoje. Ar jiems pavyks pabėgti nuo šios realybės? Įvykiai Šarlotėje verčia labai tuo abejoti. Panašu, kad tai yra dar vienas signalas pabusti ir geriau apsidairyti aplink.
