„Kalta yra šalis vaikžudė. Griežčiausia tebūna skirta jai bausmė“, – rašiau eiles 1995-aisiais metais, dar valdant Borisui Jelcinui. Šias eilutes parašyti tuomet mane įkvėpė net ne tuo metu jau vykęs Pirmasis Čečėnijos karas, kuriame nusikalstamus metodus taikė abi konflikto pusės (nors ir jis mane tuomet įkvėpė parašyti eilėraštį „Mano drauge, moterų ir vaikų žudike...“), o apskritai visa šlykšti Rusijos istorija. Tame eilėraštyje buvo daug kitų dalykų, kurie ir šiandien skamba labai aktualiai. Pavyzdžiui:
„Nuožmios valdžios tau vėl trūksta
(Nors visa pas tave ji tokia)
Tad šaukiesi Berijos, Maliutos
Rimbo smūgiai tau – ne kančia.
Į sostą vėl sėsis tironas
Po metų dviejų, ar daugybės.
Kas lauks mūs tada? Tik chaosas,
Tos pačios siaubingos blogybės.“
Rusijoje pranašu būti nesunku. Putinas „priėjo prie reikalų“ (t.y. užėmė FSB direktoriaus postą) vos po trejų metų, o aukščiausią valdžią gavo po ketverių su puse. Evoliucija į Liaudies komisaro, vieno pagrindinių trečio-penkto dešimtmečio masinių represijų organizatorių Lavrentijaus Berijos ir paties žiauriausio Ivano Rūsčiojo laikų represijų vykdytojo Maliutos Skuratovo stiliaus valdymą truko kiek ilgiau, tačiau pati kryptis tapo akivaizdi jau iš karto – bent jau man į klausimą „Who is Mr.Putin“ iš karto buvo atsakyta, kai tik šis sugrąžino šaliai Stalino laikų himną. Ir tuomet viskas pradėjo eiti ta linkme, kuria ir turėjo eiti. Nes ta linkme, kartais akivaizdžiau, kartais netiesiogiai, kartais sparčiau, kartais visai lėtai, ši šalis ėjo visada.
„O šiaip – kokios čia naujienos? Juo labiau, sensacijos...“, – dešimtmečiu ankščiau rašė genialus rusų poetas ir roko muzikantas Aleksandras Bašlačiovas, 1985-aisiais puikiai aprašęs šiandienines Rusijos „kontrsankcijas“ („Svetimo tikrai nevalgysim! Geriau nieko, bet užtai savo!“) su tokiu pat nepriekaištingu tikslumu kaip dar vienas disidentas (šįkart ukrainietis) Aleksandras Galičius visiškai tiksliai apibūdino šiandieninę Rusijos užsienio politiką savo 1968 metų eilėraštyje „Išrašas iš radijo-televizijos reportažo apie futbolo rungtynes“. Ir jei dar Bašlačiovo ar Galičiaus kūrybos laikmetį galima atpažinti iš tam tikrų sovietinių motyvų (aišku, čia tik išoriniai dalykai, nes pati esmė visai nepasikeitė ir tebėra vienodai aktuali), tai niekas tikrai nepasakytų, jog roko grupės „Akvarium“ lyderio Boriso Grebenščikovo daina „500“ yra parašyta prieš penkiolika metų – tokia aktuali šiandien yra kiekviena jos eilutė. Aišku, pas Grebenščikovą yra ir ankstesnės kūrybos, kurioje yra ypatingai tikslių sutapimų, pavyzdžiui, „Vladimiras gena bandą link upės/ O bandai vienodai – tegu tai ir srutos!“, iš 1996 metų albumo. Aišku, tuomet autorius galvoje greičiausiai turėjo kitą Vladimirą, tačiau koks gi skirtumas? Pati esmė Rusijoje niekada nesikeičia.
Ten, kur niekada niekas nesikeičia (bent jau į gera), pranašu būti nesunku, tas tiesa. Praėjusios savaitės epitafu gali būti ta pati mano anksčiau jau pacituota Bašlačiovo eilutė. Na, ir iš tiesų, kokios naujienos, o tuo labiau sensacijos yra visose tose skambiose žiniasklaidos antraštėse? Garsusis „ugnies nutraukimas“ Sirijoje, dėl kurio susitarta ir pasirašyta buvo dalyvaujant Rusijai, truko trumpiau nei parą – tuomet Rusijos aviacija (o gal net Assado aviacija, remiama Rusijos) smūgiavo šešiems miestams šiaurinėje Chalebo (Alepo) srityje, kontroliuojamiems nuosaikiosios opozicijos. Tiesa, šįkart nežuvo nė kiek vaikų ir vos vienas suaugęs asmuo, tačiau sužeistųjų netrūko. Tačiau bendras rusų bombų nužudytų vaikų ir paauglių skaičius jau perkopė 400 (SOHR, Sirijos Žmogaus teisių stebėjimo tarybos, duomenimis iki vasario 20 dienos). Tuo pat metu Rusija, be abejo, taikos susitarimo pažeidimu apkaltino Sirijos opoziciją ir Turkiją. O štai Amnesty International (dar iki visų tų „paliaubų“) paviešino dokumentinę medžiagą – vaizdo įrašus ir nuotraukas – patvirtinančius ypatingai niekšišką rusų maitvanagių taktiką, kai bombarduojama dviem etapais: pradžioje surengiama pirmoji ataka, o paskui, jau į įvykio vietą aukoms padėti atvykus gelbėtojams, – antroji.
Ir kas – negi nors vienas iš tiesų mąstantis žmogus pasaulyje tikėjosi ko nors kito? Ar kas nors tikėjo, kad Sirijoje savo pažado nežudyti Rusija laikysis geriau nei jo „laikosi“ Ukrainoje, kur apšaudymai ir ginklų kovotojams tiekimas nenutrūksta nė dienai? Vos per 2 pirmuosius šių metų mėnesius rusų okupantai Ukrainos pozicijas apšaudė daugiau nei 2 500 kartų, kas nusinešė 12 ukrainiečių karių gyvybių, o dar 150 sužeidė. Taip, aukų skaičius toli gražu neprilygsta tiems, kokius matėme pačių aktyviausių karinių veiksmų metu, tačiau leiskite jums priminti, kad maža to, jog Rusija ten „apskritai nekovoja“, ji dar ir „laikosi Minsko susitarimo dėl ugnies nutraukimo ir paliaubų“ (nors realiai iš to susitarimo nėra įvykdytas nė vienas punktas). Be to, Rusijos marionetės-kovotojai reguliariai ir sąmoningai puola gyvenvietes „savo“ teritorijoje – žinoma, su tikslu apkaltinti tuo Ukrainą (vasarį tokių antpuolių prieš taikius Donbaso gyventojus buvo ne mažiau nei 32 – tai reiškia, kad atakuojama buvo dažniau nei kasdien). Vasario 8-osios duomenimis, bendras vaikų, tapusių Rusijos agresijos aukomis skaičius vien Donecko srityje (o yra dar ir Luhansko sritis) siekė 49, o sužeistųjų buvo 138 (ir nepamirškime, kad po kai kurių sužeidimų, ypač padarytų sprogstamųjų prietaisų, žmonės lieka neįgaliais visam gyvenimui).
Dar kartą pasikartosiu – tai visai ne naujienos ir juo labiau ne sensacijos tiems, kas taip mėgsta su Rusija pasirašinėti taikos susitarimus, kurių toji piktybiškai nesilaiko. O jie to nė neslepia: diskusijos dėl „plano B“, prie kurio Amerikai ir jos sąjungininkėms teks pereiti, jei (o iš tiesų – kai) Rusija pažeis paliaubų susitarimą, vyko jau pačios „paliaubų“ Sirijoje sutarties pasirašymo metu. Kam tuomet apskritai kažką pasirašinėti? Man pačiam būtų labai smalsu išgirsti logišką atsakymą į šį klausimą...
Arba štai dar vienas praėjusios savaitės įvykis – ekspertų grupės „Bellingcat“ ataskaita, kuria tiesiogiai dėl 298 Malaizijos Boingu skridusių žmonių (tarp kurių, kaip pamename, buvo 80 vaikų) nužudymo kaltinami ne tik tiesioginiai nusikaltimo vykdytojai – 53-osios rusų zenitinės brigados kariškiai, tačiau ir (kas yra visiškai logiška) visa jų pavaldumo hierarchija iki pačių Rusijos gynybos ministro Sergejaus Šoigu bei prezidento Vladimiro Putino. Tačiau ar galima tai pavadinti naujienomis arba sensacija? Argi kas nors abejojo – iš tikrųjų, o ne privalomąja tvarka, dėl egzistuojančios nekaltumo prezumpcijos ir vykstančio oficialaus tyrimo – dėl to, kas iš tiesų yra kaltas dėl šių mirčių? Ar kas nors abejojo, kad šaliai, kuri yra ne tik pagrindinė šiuolaikinio pasaulio agresorė ir destabilizuotoja, bet ir pastovioji Jungtinių Tautų organizacijos Saugumo tarybos narė, vadovauja žudikai, pilnai palaikomi ir teigiamai vertinami, kaip rodo mums apklausos, 95 % visų Rusijos gyventojų?
Tačiau rusų okupantai vis dėlto sugebėjo padaryti įspūdį (ir vėlgi, tai susiję su vaikais): Kryme naujagimiams berniukams drauge su gimimo liudijimais buvo išduoti šaukimai į kariuomenę, pagal kuriuos šie 2032 metų sausio 24 dieną turi prisistatyti tarnybon. Kad sovietinė valdžia su vaikais elgėsi ne ypatingai gerai, mes žinome, o ir pradinių mokyklų mokinių kariniai paradai Rusijoje buvo rengiami jau pernai, tačiau naujagimiams išduoti šaukimus į kariuomenę, tenka pripažinti, per visą savo gyvavimo istoriją rusai dar nebuvo sugalvoję. Vergai ir patrankų mėsa nuo pat gimimo. Tačiau Mordoro valdžios įsitikinimas, kad jų vos vos kvėpuojanti Blogio imperija išgyvens iki 2032-ųjų, negali nekelti absurdiško juoko.
Tačiau rusų okupantai vis dėlto sugebėjo padaryti įspūdį (ir vėlgi, tai susiję su vaikais): Kryme naujagimiams berniukams drauge su gimimo liudijimais buvo išduoti šaukimai į kariuomenę, pagal kuriuos šie 2032 metų sausio 24 dieną turi prisistatyti tarnybon.
Visame šiame fone pačia sensacingiausia naujiena tapo auklė, kuri, nupjovusi galvą savo prižiūrimai ketverių metukų mergytei, padegė jos tėvų namus ir patraukė į patį Maskvos centrą, mojuodama nupjautąja galva ir šaukdama „Alach akbar!“. Atrodytų, prie ko čia Rusija: juk žudikė – iš Uzbekistano, o fanatikų ir psichiškai nesveikų žmonių pasitaiko visose šalyse. Tačiau tik Rusijoje mobiliuoju telefonu nufilmuotos tokio pobūdžio medžiagos fone bus girdėti filmuojančiųjų kikenimas, į kadrą paklius pro šalį ramiai einantys žmonės, o policija atvyks kur kas lėčiau nei vyktų areštuoti žmonių, mojuojančių Ukrainos vėliava. Tik Rusijoje iš karto atsiranda žymus psichiatras (toks Aronas Belkinas), kuris kaltę dėl įvykių suvers ketverių metukų aukai, mat ši, suprantate, galėjo išvesti auklę iš kantrybės. Ir tik Rusijoje apie tokį įvykį bailiai nė neužsimins visos pagrindinės šalies televizijos, kurios siaubingai bijo savo vietinių musulmonų (kurių Maskvoje šiuo metu jau yra lygiai tiek pat, kiek rusų).
Tačiau viskas ir vėlgi yra logiška. Šiandien jūs įžūliai meluojate visam pasauliui apie Ukrainoje nukryžiuotus berniukus, o rytoj jau jūsų pačių sostinėje kažkas mojuoja nupjauta vaiko galva, o jūs nedrįstate nė žodžio pralementi.
Jurijus Nesterenka
