Šiandien Lietuvos politika, kaip ir nemaža dalis likusio Vakarų pasaulio, patiria daug esminių takoskyrų. Ryškių nesutarimų tarp pagrindinių Lietuvos politinių partijų galima pastebėti tiek socioekonominių, tiek vertybinių/moralinių klausimų srityje. Vis dėlto yra sritis, kurioje bent kol kas mūsų šalies politinis elitas nesunkiai randa sutarimą – tai užsienio politika. Sutarimas čia ypač ryškus matant, kaip dešinieji, pastaruosius 4 metus praleidę opozicijoje, aršiai kritikuoja darbą baigiančią Socialdemokratų, Darbo partijos bei „Tvarkos ir teisingumo“ Vyriausybę. Ko gero, vienintele išimtimi gali būti laikomas užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, ne tik išvengęs kritikos strėlių, bet ir sulaukęs konservatorių pagyrų. „Valstiečių“ partija taip pat yra pareiškusi, jog tęstų ankstesnės Vyriausybės vykdytą užsienio politiką.
Toks trijų didžiųjų partijų sutarimas užsienio politikos klausimais, be abejonės, liudija vienodą požiūrį į santykius su Rusija, kadangi šiandien tai yra viena problematiškiausių užsienio politikos sričių. Nuo 2014 m. pradžioje įvykdytos Krymo aneksijos ir karo Rytų Ukrainoje pradžios Rusijos ir Lietuvos dvišaliai santykiai visiškai atšalo, o Lietuva tapo viena aktyviausiai intervencinę Kremliaus politiką kritikuojančių Vakarų valstybių. Ko gero, ryškiausiu šios kritikos momentu tapo 2014 m. rudenį iš Prezidentės D. Grybauskaitės lūpų nuskambėjęs Rusijos prilyginimas teroristinei valstybei. Per daugiau nei dvejus metus nuo 2014-ųjų pradžios vargu ar būtų galima rasti bent vieną dvišalių santykių atšilimo laikotarpį: Lietuva visą laiką principingai laikėsi griežtos pozicijos Rusijos atžvilgiu ir reiškė solidarumą Ukrainai, o Rusija nerodė nė menkiausio noro keisti situaciją; priešingai – atrodo, jog konfrontacija tiek su Lietuva, tiek su Vakarais Rusijai yra labiau pageidautina. Tai liudija šį rugsėjį Rusijoje vykę parlamento (Dūmos) rinkimai, kuriuos triuškinamai laimėjo Vladimirui Putinui artimiausia politinė partija „Vieningoji Rusija“, kuri naujojoje Dūmoje dabar užima absoliučią daugumą vietų (76%). Tai sužlugdė visas viltis, jog ekonominės sankcijos prieš Rusiją trumpuoju laikotarpiu gali turėti kokios nors teigiamos įtakos demokratiniams procesams Rusijoje ar bent jau priversti dabartinį režimą pakeisti savo elgesį tarptautinėje arenoje. Panašu, jog susiklostė priešingas scenarijus: V. Putino režimas, naudodamasis propagandinių priemonių manipuliaciją, išnaudoja susipriešinimą su Vakarais ir netgi eskaluoja jį dar labiau, Rusijos visuomenėje kuriant iliuziją apie tai, jog tai neva JAV užsienio politika kelia egzistencinį pavojų Rusijai, NATO karinėms pajėgoms artėjant Rusijos sienų link ir panašiai. Tokių aplinkybių akivaizdoje yra natūralu, jog visuomenės savo priešakyje nori matyti patikimą lyderystę, o V. Putinu šiandienėje Rusijoje alternatyvų vargu ar yra. Pastarieji rinkimai pagrindžia tokį rusų požiūrį, o Kremlius gali sau leisti manyti, jog toks tariamas tautos pritarimas pagrindžia pastarųjų metų užsienio politikos teisingumą. Jau spalį buvo galima įsitikinti, jog Kremlius neketina švelninti savo užsienio politikos linijos. Situacija Sirijoje vis aštrėja, ypatingo tarptautinės bendruomenės dėmesio susilaukia kovos, vykstančios Alepo mieste. Rusijos įsitraukimas ir vis didėjanti karinė parama Bašaro al Asado režimui, lydima augančio civilių aukų skaičiaus, tampa nebetoleruojama ne tik JAV, bet ir nuosaikesnių kontinentinės Europos lyderių kabinetuose.
Vertinti Lietuvos ir Rusijos santykių būklės neįmanoma neatsižvelgianti į Rusijos santykius su didžiaisiais Vakarų partneriais, visų pirma JAV. Lietuva, kaip per pastaruosius metus galima buvo įsitikinti, demonstruoja ypatingą solidarumą savo Vakarų sąjungininkų sprendimams susijusiems su užsienio politika ir Rusija. Netgi galima pasakyti, jog Lietuvos pozicija Rusijos klausimu yra artimesnė NATO tarptautiniam blokui su JAV priešaky (Rusija visų pirma suvokiama kaip grėsmė), negu Europos Sąjungai su Vokietija ir Prancūzija priešaky, kurių politikai vis dar nori matyti Rusija pirmiausiai kaip ekonominę partnerę, bet ne grėsmę. Praktinė tokios užsienio politikos išraiška šiandien yra Lietuvoje stipriai išaugęs finansavimas krašto apsaugai, dėl to Vakarų sąjungininkai pripažįsta Lietuvą kaip vieną uoliausiai NATO įsipareigojimus vykdančių Europos šalių. Pirmuosius tokios politikos „dividendus“ Lietuva gaus jau labai greitai – nuo naujų metų Lietuvoje nuolatiniam bazavimuisi dislokuojamas NATO batalionas. Tačiau akivaizdu, jog tai neigiamai atsilieps santykiams su Rusija, kuri visuomet labai jautriai reaguoja į bet kokį NATO valstybių ginkluotųjų pajėgų padidėjimą Rytų Europoje. Tuo galima buvo įsitikinti ne vieną kartą. 2008 m., JAV ruošiantis dislokuoti priešraketinės gynybos sistemą Lenkijoje, Rusijos užsienio reikalų ministras įspėjo, jog tokiu atveju Rusija bus priversta reaguoti „ne diplomatiniais, o kariniais metodais.“ 2016 m. gegužę, dislokavus analogišką sistemą Rumunijoje, V. Putinas pasakė, jog tai yra grėsmė Rusijos „branduoliniam potencialui“, ardanti iki šiol egzistavusį regiono strateginį balansą ir jog tokie sprendimai „veda pasaulį negrįžtama kryptimi.“ Galiausiai panaši Rusijos reakcija buvo ir po šių metų liepą Varšuvoje įvykusio NATO viršūnių susitikimo, kuriame buvo nuspręsta dislokuoti po vieną sąjungininkų batalioną Lenkijoje ir visose Baltijos valstybėse. Rusija pažadėjo imtis veiksmų, kad atstatytų galios balansą regione, o kai kurios rusiškos masinio informavimo priemonės Varšuvoje priimtus sprendimus apibūdino kaip pasiruošimą Rusijos puolimui.
Baltijos regiono valstybės jau spėjo sužinoti, kaip Rusija Rytų Europoje planuoja atkurti galios balansą. Spalį, nepaisant ir taip didelės šio krašto militarizacijos, Kaliningrade Rusija dislokavo trumpojo nuotolio raketų kompleksą „Iskander“, kurio raketos yra tinkamos ir branduoliniam užtaisui nešti. Iš Kaliningrado šios raketos gali būti panaudotos ne tik prieš Lenkiją ar Baltijos šalis, bet ir pasiekti Berlyną. Beveik tuo pačiu metu Vakarų Rusijoje vyko pratybos, kuriose dalyvavo 40 milijonų gyventojų. Jose buvo imituojamas masinės evakuacijos į Rusijos gilumą scenarijus.
Tokiomis aplinkybėmis prognozuoti Lietuvos ir Rusijos santykių atšilimo yra neįmanoma. Kita vertus, galima teigti, jog rimtesnių kolizijų (tokių, kokių pasitaikydavo intensyvaus konflikto Ukrainoje metu) jau kuris laikas nebėra. Rusija ir Vakarų valstybės šiandien labiausiai susipriešinusios dėl Sirijos. Lietuva Sirijos konflikte elgiasi pasyviai, nors palaiko Vakarus, tačiau akivaizdu, jog Artimieji Rytai iš esmės yra Rusijos ir JAV „santykių aiškinimosi“ vieta. Ukrainos konflikto metu Lietuva užėmė žymiai aktyvesnę poziciją ir tarptautinėje bendruomenėje buvo kur kas ryškiau matoma: pradedant 2013 m. pabaigoje Vilniuje vykusiose derybose dėl ES asociacijos sutarties ir baigiant aktyvia diplomatine bei materialine (įskaitant ginkluotę) parama Ukrainai jau prasidėjus karui. Vis dėlto 2015 m. vasarį, po antrojo viršūnių susitikimo Minske, konfliktas Donbase pamažu įšalo. Ukrainai itin nesėkmingas Debaltsevės mūšis, pasibaigęs tų metų vasarį, gali būti laikomas kol kas paskutine didelio mąsto ginkluota konfrontacija tarp Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir Rusijos remiamų separatistų. Aprimus mūšiams tarptautinės bendruomenės dėmesys taip pat susitelkė kitame regione. 2015 m. rugsėjį Rusija pradėjo aktyviais kariniais veiksmais remti Sirijos diktatorių Bašarą al Asadą, kuriam iki to laiko prastai sekėsi kariauti prieš sukilėlius. Šiandien, po daugiau nei metų, galima matyti, jog Rusijos paramos dėka B. al Asadas savo kontrolėn sėkmingai sugrąžina vis daugiau Sirijos teritorijos. Vakarai akivaizdžiai nėra nusiteikę taikytis su B. al Asado pergale Sirijoje, todėl Rusija, nuo kurios ji neišvengiamai priklauso, yra priversta mokėti nemažą kainą dėl savo nepamatuotų ambicijų. Realią kainą kol kas dar tik galima spėti, tačiau tikriausiai ji ims aiškėti 2017 m. pradžioje, Vakarų valstybėms svarstant Rusijai taikomų ekonominių sankcijų pratęsimą.
Aštrėjant Rusijos ir Vakarų nesutarimams, šiandien jau galima išgirsti minčių apie atsinaujinantį Šaltąjį karą. Panašu, kad tokiose prognozėse yra tiesos – dabartinė tarptautinė padėtis įgauna nemažai Šaltojo karo požymių. Lietuva, būdama kaip niekada tvirtai apsisprendusi, kurioje barikadų pusėje jai būti, artimuoju laikotarpiu neturėtų tikėtis santykių su Rusija atšilimo. Tiek Lietuvos, tiek Rusijos politinis elitas yra pakankamai vieningas užsienio politikos klausimais, todėl sąlygos santykių pagerėjimui nėra palankios. Juo labiau sunku kalbėti apie nuoširdų santykių atšilimą vienai iš valstybių žvanginant branduoliniais ginklais. Bet kokie pareiškimai apie tai, jog Lietuvoje dislokuojamas NATO batalionas kelia kokią nors grėsmę Rusijai, atrodo neadekvatūs, turint galvoje Rusijos karinių pajėgų, sutelktų Kaliningrade ir vakarų Rusijoje, mastą, todėl geresnių santykių iniciatyva yra Rusijos, ne Lietuvos rankose. Neabejotinai, Rusijos ir Lietuvos santykiuose reikšmingas veiksnys yra Rusijos santykiai su Vakarais ir, visų pirma, JAV. Galiausiai neišspręstas Ukrainos klausimas anksčiau ar vėliau vėl taps reikšmingas, jį sprendžiant neabejotinai aktyviai pasireikš tiek Lietuva, tiek Rusija, todėl čia gali iškilti nemažai diplomatinių kolizijų.
Šaltinis: Bernardinai
