Pats paprasčiausias ir patikimiausias būdas sužinoti tiesą apie Rusiją nereikalauja nei žvalgybinio darbo, nei ypatingų analitinių pastangų. Pakanka tik pasiklausyti, kuo Rusija kaltina kitus. Šie kaltinimai – tai tie darbeliai, kuriuos ji jau arba yra atlikusi, arba rengiasi daryti. Tai, žinoma, prasidėjo ne prie Putino. Rusija ir savo sovietiniu pavidalu nepaliaujamai kritikavo „imperialistus“ dėl jų „agresijos“, „kišimosi į vidaus reikalus“, „darbo žmonių priespaudos“ ir „represijos prieš kovotojus už laisvę“, o pati elgėsi būtent taip pat. Ir mažytė Suomija „pati pradėjo puolimą“, ir į Afganistaną bei Čekoslovakiją „ruošėsi įsiveržti Jungtinės Valstijos“, ir apskritai visi okupaciniai karai, kuriuos Rusija yra vedusi per visą savo niekingo egzistavimo istoriją, augdama ir plėsdamasi kaip piktybinis navikas, buvo oficialiai vadinami tik gynybiniais. Valdant Putinui begėdiškas propagandos melas, regis, nustelbė net sovietinius savo analogus (ir toli aplenkė legendinį propagandos specialistą Gebelsą, kuris, pasirodo, melavo ne apie viską – apie Stalino laikų Sovietų Sąjungą jis iš esmės sakė tik tiesą – o ir meluodamas buvo ne toks įžūlus, kad sugalvotų kažką panašaus į „mūsų kareivių Ukrainoje nėra, tai vietiniai angliakasiai sukilo prieš sovietinę valdžią; jie įsigijo Vermachto uniformas karinių prekių parduotuvėje, pagrobė „PzKpfw IV“ tankus iš Raudonosios armijos, o Heincas Guderianas apskritai šiuo metu yra atostogose“). Toks melas, kuriamas pagal principą „iš tiesų viskas yra atvirkščiai“, prasidėjo dar nuo išpuolio prieš Gruziją (tuomet pradžioje irgi viskas prasidėjo nuo „hibridinio“ karo fazės, kai buvo apšaudomi gruzinų namai, tuo pat metu kaltinant pačius gruzinus „genocidu“), ir visiškai išsikerojo, kai šimtaprocentinė fašistinė Rusija pradėjo „kautis su ukrainietišku fašizmu“...
Sirijoje, kaip žinia, viskas irgi yra taip pat. Pakako tik Putinui apkaltinti Turkiją (beje, dar visai neseniai buvusią svarbia Rusijos partnere) perkant iš „Islamo valstybės“ nekaltų žmonių krauju suteptą naftą, ir iš karto tapo aišku, kas iš tiesų turi prekybinių ryšių su teroristais. Tiesą sakant, viskas išėjo labai juokingai. Visų pirma, paaiškėjo, kad ukrainiečių poetas Aleksandras Galičius visiškai tiksliai apibūdino Rusijos užsienio politiką dar 1968 metų eilėraštyje „Išrašas iš radijo-televizijos reportažo apie futbolo rungtynes“ (viskas, beje, labai tinka ir šiandieninei Rusijos užsienio politikai):
„Tu ką, bl.., manai, kad aš laukinis?
Aš kultūringas, mandagus.
Taip kultūringai tau užvošiu –
Tam, bl..., su švilpuku, prasprūs!“.
Kai toliau eilėraštyje tas „su švilpuku“ vis dėlto pamatė ir nubaudė pažeidėją, jis akimirksniu iš „tiesiog nuostabaus arbitro“ pavirto „seniai žinomu fašistų bendrininku“. O antra, Erdoganas (kuris irgi nėra be nuodėmės demokratijos srityje, tačiau kuris, vis dėlto, yra, kaip sakoma, tikras vyras, o ne botoksinė žiurkė iš Peterburgo kanalizacijos) metė iššūkį pseudofiureriui pagrįsti savo kaltinimus. Jei mano kaltę galima įrodyti tikrais faktai, aš atsistatydinsiu, sakė Erdoganas, tačiau jei to įrodyti negali, atsistatydinsi tu, tinka toks variantas? Pirmoji Kremliaus reakcija buvo, žinoma, visiškas pasimetimas, Peskovo lūpomis sumurmuliavus kažką nenuoseklaus. Tačiau netrukus JAV finansų žvalgyba paskelbė gautus duomenis, kad naftą iš IS perka ne kas kitas, o Assadas, kurio gelbėti į Siriją kaip tik ir patraukė mūsų mėgstamiausias pseudofiureris; tą patį Rusijoje paskelbė ir žinomas žurnalistas Aleksejus Venediktovas, garsėjantis savo kontaktais aukščiausiuose šalies valdžios sluoksniuose. Ir štai tada Kremliuje visiems tapo aišku, kad situacija tampa jau visai gėdinga, tad reikia kuo greičiau iškasti kokius nors „įrodymus“ prieš Turkiją. O kadangi meluoti jie per visus tuos metus (nepaisant kasdienės praktikos) normaliai taip ir neišmoko, kaip „IS benzovežiai“ buvo pateikti su IS kovojančių kurdų automobiliai. Pasaulis kvatojo ir badė pirštais, o Erdoganas atvirai šaipėsi iš isteriškai besiblaškančio Putino, tvirtindamas, kad neketina sankcijomis atsakyti į „emocijų padiktuotus Rusijos veiksmus“ (kai pagalvoji, o ko čia stengtis, kai rusai patys sėkmingai griauna savo ekonomiką?). Tuomet Rusijos Krašto apsaugos ministerija, siekdama nustelbti visuotinį kvatojimą, užriko: „O mes užtat bombarduojame IS naftos saugyklas! Palaukit, tuoj parodysim filmuotą vaizdo medžiagą!“. Geriau jau jie būtų nieko nerodę. Nes pateiktame vaizdo įraše – visai ne naftos saugyklos (kaip žinia, rezervuarai visada yra kasami į žemę toliau vienas nuo kito – saugumo sumetimais), o tradicinis grūdų elevatorius. Ir net jei darytume prielaidą, kad islamistai yra tiek kvaili, kad tenai laiko naftą (juk visi žino, kad arabai nemoka su nafta elgtis – apskritai pirmą kartą, matyt, tokį dalyką akyse regi), juodi degančių naftos produktų dūmai neturi nieko bendra su baltu miltų dulkių debesimi, matomu vaizdo įraše.
Kita vertus, o ko dar galima tikėtis iš Rusijos Krašto apsaugos ministerijos, kuri neseniai savo internetiniame puslapyje iliustravo savo „žygius“ Sirijoje nuotrauka, kurioje užfiksuotas lėktuvas... priklausė Izraelio Karinėms oro pajėgoms. O ką? Lėktuvas juk karinis, ant šono jam puikuojasi žvaigždė – kokios problemos? Na ir kas, kad toji žvaigždė truputį mėlyna, o kampų pas ją ne penki, o šeši – kas gi juos danguj skaičiuoja? Tiesa, kai absurdiška klaida išaiškėjo, nuotrauka iš interneto svetainės buvo pašalinta (aš ekraną su minėta nuotrauka nufotografavau ir išsaugojau štai čia: https://clck.ru/9dhPz), tačiau vaizdo įrašas, kuriame yra užfiksuotas herojiškas grūdų elevatoriaus sprogdinimas, iki šiol puikuojasi Krašto gynybos ministerijos puslapyje.
Tuo pat metu turkai pademonstravo, kad jie su IS kovoja ne žodžiais, o darbais: su islamistais Mosulo rajone kovojantiems Irako kurdams į pagalbą Turkija išsiuntė 150 savo karių (tiesa, turkų santykiai su kurdais yra įdomūs – su Sirijos ir Irako kurdais jie pakankamai produktyviai bendradarbiauja, o štai su saviškiais kurdais santykiai įtempti, nors čia didžioji kaltės dalis tenka ne patiems turkams, o komunistiniams teroristams iš Kurdistano Darbo partijos). Tiesa, oficialiai Bagdadas, jau seniai nekontroliuojantis šio rajono, išreiškė pasipiktinimą turkų veiksmais. Jam šiuo atveju verčiau patylėti – jei nesugebi savo teritorijoje pats susitvarkyti su teroristais, bent jau netrukdyk tiems, kas tai daro už tave (ir net nebando tai darydami aneksuoti šios teritorijos). Tiesa, Bagdado protestas nuskambėjo gana apatiškai, vos ne privalomąja tvarka – nes „taip reikia“. O štai kas pasmerkė Turkijos veiksmus kelis kartus griežčiau ir entuziastiškiau nei pats Bagdadas? Atspėjote – Rusija, pareikalavusi šiuo klausimu net Jungtinių Tautų rezoliucijos. Tuo pat metu prie antskrydžių prieš IS prisidėjo Didžiosios Britanijos Karinės oro pajėgos, puolimų apimtis padidino Prancūzija, o taip pat ir Vokietija. Spėkite, kas ir vėl yra griežtai prieš? Visos Rusijos karštai mylimas Assadas. Juk savaime suprantama, kad labai nemalonu, kai kažkas bombarduoja tavo naftos verslo partnerius, kurie dar ir padeda tau kovoti su opozicija! Priminsiu, kad Rusijos Užsienio reikalų ministerija Prancūzijos antskrydžius prieš IS smerkė dar iki teroristinių išpuolių Paryžiuje.
Tikriausiai jau skaitėte apie naujausią vaizdo įrašą (ar net jį matėte), kuriame IS kovotojas perpjauna gerklę rusų šnipui (dabar jau skelbiama, kad iš viso buvo nužudyti šeši žmonės). Ar jau žinote, kas buvo vaizdo medžiagoje užfiksuoti budelis ir auka? Pirmą kartą perskaitęs naujieną, ar automatiškai pamaniau, kad tai arabas nužudė čečėną. Nieko panašaus – abu vyrai yra tikrų tikriausi rusai, priėmę islamą! Jie – tai Anatolijus Zemlianka ir Jevgenijus Judinas, atitinkamai. Kaip puikiai pastebėjo kai kurie internautai, „karas Sirijoje – tai kai rusas pjauna galvą rusui, kol kiti rusai ant jų mėto bombas“. Tik kad minėtosios bombos kol kas tebemėtomos daugiausiai ant taikių gyventojų ir prieš Assadą veikiančios opozicijos atstovų... Pasirodo vis naujų pranešimų, kad IS pagrindą sudaro buvę Huseino režimo pareigūnai, praėję mokymus Rusijoje ir iki šiol išlaikę ryšius su savo kuratoriais, rusų saugumiečiais. (Trumpai tariant, įrodymų, kad Rusija būtų kaip nors prisidėjusi prie išpuolių Paryžiuj, nėra, bet juk islamistų karas neprasideda ir nesibaigia tik Paryžiuje.)
Pasirodo, kad į Rusijos sudėtį įeinanti Čečėnija (kad ir kaip juokingai ir neįtikėtinai tai skambėtų) vis dar turi tą popierėlį, vadinamą „Konstitucija“, kuriame rašoma apie „pasaulietinę vyriausybę“, tačiau tikrovėje tai visiškai nesvarbu – štai visai neseniai šios respublikos Vidaus reikalų ministerija įsakė visiems savo darbuotojams iki pranašo Muhamedo gimimo dienos (gruodžio 27 d.) perskaityti po 300 tūkstančių pranašui skirtų maldų (taip vadinamų salavatų) ir kas savaitę pranešti apie sukalbėtų maldų skaičių atsakingiems pareigūnams, kurie jas fiksuos, o šios statistikos duomenis pateiks Čečėnijos VRM vadovybei. Jei tai nėra tikrų tikriausia Islamo valstybė, aš tada nežinau, kas gali vadintis šiuo vardu.
Tuo pat metu Rusija atsisakė pripažinti tarptautinius teismus, ir trims metams už grotų pasodino opozicijos atstovą Ildarą Dadiną už pavienius piketus, blokavo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (OSCE) priimtą dokumentą, skirtą kovai su kankinimu, ir toliau kariauja Donbase. Kitaip tariant – viskas kaip visada.
Na, o pabaigai aš turiu tik vieną klausimą Hollande’ui, Merkel, Obamai ir kitiems mūsų lyderiams – iki kokio lygio reikia neturėti smegenų, kad toliau lauktum kokio nors konstruktyvaus bendradarbiavimo su Rusija, nesvarbu, ar dėl Sirijos, ar dėl dar ko nors?
Jurijus Nesterenka
