Rusija ir Kinija telkia jėgas, siekdamos neleisti įsigalėti vakarietiškai pasaulio tvarkos vizijai. „Šalis vienija bendras įsitikinimas, kad jei pavyks susilpninti demokratiją, mažės Vakarų įtaka, o Maskvai ir Pekinui tai leis priartėti prie jų geopolitinių tikslų“, – Tarptautinio respublikonų instituto svetainėje publikuotame straipsnyje rašo saugumo ekspertai Andrea Kendall–Taylor ir Davidas Shullmanas.
Rugsėjį Kinija prisijungė prie Rusijos karinių pratybų „Vostok“ – didžiausių nuo Šaltojo karo pabaigos. Karo žaidimams prasidėjus, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas su Kinijos prezidentu Xi Jinpingu Vladivostoke vaišinosi blynais ir degtine, taip dar sykį viešai pademonstruodami savo bičiulystę, – primena straipsnio autoriai.
Tačiau šios dvi valstybės stiprina bendradarbiavimą ne tik karybos srityje. Veikimas ranka rankon tarptautinėse institucijose ir itin dažni rusų ir kinų aukšto rango politikų susitikimai aiškiai rodo, kad šios dvi šalys vis geriau sutaria dėl to, kokia turėtų būti pasaulio tvarka.
Rusijos ir Kinijos požiūriu, demokratijos stiprinimas (ir ypač JAV pastangos šioje srityje) tėra prastai užmaskuotas bandymus plėsti įtaką ir silpninti jų režimus. Todėl ir Maskva, ir Pekinas atkakliai priešinasi Vakarų demokratijos sklaidai. Autoriai pastebi, kad tokios Rusijos ir Kinijos pastangos nėra naujos, tačiau jų pobūdis ir intensyvumas kinta.
A. Kendall–Taylor ir D. Shullmanas primena, kad nuo 2014 m. Rusija itin sustiprino kovą su Vakarų demokratijoms. Kadangi tiek Maskva, tiek Pekinas savo galią matuoja, ją lygindami su JAV galia, Vakarų demokratijos silpninimą Rusija ir Kinija suvokia kaip priemonę stiprinti savo pozicijas., vienas iš Kremliaus kišimosi į 2016 m. JAV prezidento rinkimus tikslų buvo apjuodinti JAV demokratiją, kad Maskva galėtų sakyti, jog Vašingtonas neturi teisės niekam aiškinti, kaip reikia rengti rinkimus. Kinijos lyderiams demokratijos normų silpninimas yra vienas iš būdų sustiprinti savo leninistinio–kapitalistinio valdymo modelio tarptautinį legitimumą.
Netiesiogiai padeda viena kitai
Nors šia kryptimi Rusija ir Kinija juda jau ilgai, A. Kendall–Taylor ir D. Shullmano nuomone, du veiksniai ypač didina jų keliamą grėsmę demokratijai.
Pirma, Rusijos ir Kinijos užsienio politikos taktikos vis labiau papildo ir padeda viena kitai. Rusijos užsienio politika – konfrontacinė ir tiesmuka. Kinija iki šiol laikėsi subtilesnės, atsargesnės strategijos, pirmumą teikdama stabilumui, be kurio megzti ekonominius ryšius ir plėsti įtaką jai būtų be galo sunku. Šios dvi užsienio politikos taktikos yra priešingos viena kitai, o Kinija ir Rusija, atrodo, nė nemėgino jų derinti, bet bendras jų poveikis demokratijai yra gerokai pragaištingesnis negu būtų kiekvienos atskirai.
Rusijos išpuoliai prieš demokratines institucijas (įskaitant kišimąsi į rinkimus), korupcijos eksportas ir dezinformacijos kampanijos veiksmingai silpnina kai kurių politinių veikėjų tikėjimą demokratija. O alternatyvus Kinijos sėkmės modelis ir, svarbiausia, pelnas, kurį jis gali generuoti sunkioje padėtyje atsidūrusioms vyriausybėms, skatina silpnas demokratijas ryžtis nusisukti nuo Vakarų. Jei ne Rusijos pastangos susilpninti demokratines institucijas ir pakirsti pasitikėjimą demokratija, Kinijos vaidmuo, ko gero, nebūtų toks ryškus.
Tokia dinamika labiausiai pastebima Rytų Europoje ir Balkanuose, kur kryptingą poveikį daro ne tik ilgalaikės Rusijos pastangos diskredituoti demokratiją ir ES, bet ir reikšmingos Kinijos investicijos į infrastruktūrą.
Viena iš tokių šalių, kuriose Rusija seniai naudojasi savo įtaka, kad sutrukdytų demokratinę pažangą, yra Serbija. Šiai šaliai tenka ir vienas pagrindinių vaidmenų Kinijos finansuojamuose transporto projektuose, įgyvendinant Pekino „Kelio ir juostos“ iniciatyvą Europoje. Ekspertai aiškina, kad Serbijos lyderiai žiūri į kinų žadamą finansavimą kaip į puikią galimybę pasigerinti šalies vidaus infrastruktūrą išvengiant krūvos griežtų reikalavimų, kuriuos tektų įvykdyti mainais į ES fondų paramą.
Serbijos visuomenės akyse stiprėja klaidingas įsivaizdavimas, kad Kinija jų šalyje investuoja net daugiau negu didžiosios ES šalys. Kartu sudėti Kinijos ekonominiai svertai ir Rusijos be perstojo žeriama kritika ES atžvilgiu, veiksmingai slopina Serbijos ryžtą siekti reformų, pvz., stiprinti teisės viršenybę, kuri yra būtina narystės ES sąlyga. „Nepaisant to, kad Rusijos ir Kinijos interesai Serbijoje skiriasi, savo veiksmais jos viena kitai padeda“, – rašo autoriai.
Be to, Kinija ir Rusija sėkmingai išnaudoja kylančią nacionalizmo bangą ir suvereniteto stiprinimo diskursą, Vakarų paramą demokratinėms institucijoms vaizduodamos kaip išorės jėgų įtaka, kuriai būtina priešintis. Kinija šį naratyvą jau seniai taiko Pietryčių Azijoje, o Rusija tą patį daro Artimuosiuose Rytuose.
Tokios žinutės vis didesnį rezonansą kelia ir Europoje – čia Maskva siekia, kad neliberaliųjų populistų ir antieuropietiškai nusiteikusių jėgų naratyvas būtų girdimas kuo plačiau, ir kad šio naratyvo skleidėjai, būtų suvokiami kaip patriotai, uoliai ginantys tautos suverenitetą.
Ekspertai primena, kad Rusija aktyviai kursto nacionalistines nuotaikas, siekdama pakenkti ES integracijai, – tereikia prisiminti „Brexit“ ir Kataloniją. Tokiu elgesiu Kremlius siekia gilinti jau esamas takoskyras ES viduje, taip silpnindamas ES vienybę ir mažindamas jos įtaką.
Ir demokratija, ir autoritarizmas – užkrečiami
Antrasis veiksnys, kuris, straipsnio autorių įsitikinimu, didina Rusijos ir Kinijos keliamą grėsmę demokratijai, yra pastaruoju metu vykstantys geopolitinės galios poslinkiai. Pasak A. Kendall–Taylor ir D. Shullmano, istorija (bei tyrimai, kuriuos atliko politologai Carlesas Boix ir Seva Gunitsky) rodo, kad jei pasaulyje ima lyderiauti viena ar daugiau autoritarinių jėgų, autoritarizmo keliu pasuka ir daugiau šalių. Pvz., smarkiai išaugus Sovietų Sąjungos galiai, autoritarizmas išplito visame pasaulyje. Ir priešingai – po komunizmo pralaimėjimo ir JAV triumfo, ėmė kurtis daugiau demokratijų, o autokratinių režimų sumažėjo.
Geopolitiniai pokyčiai lemia, jog tie veiksniai, kurie anksčiau demokratiją stiprino, šiandien, atvirkščiai, kuria sąlygas, palankesnes autoritarizmo plėtrai.
Ir Kinija, ir Rusija jau ilgą laiką atvirai remia sau draugiškas diktatūras, taip palaikydamos jų gyvybingumą. Kad sustiprintų iš visų pusių spaudžiamus autoritarinius režimus, jos teikia jiems paskolas ir skiria investicijų, be to, siūlo neatlygintiną finansinę pagalbą ir paramą ginklais, taip iš dalies neutralizuodamos Vakarų svertus reikalauti pagarbos žmogaus teisėms ar teisės viršenybei.
Autoriai pastebi, kad ir Kinija, ir Rusija nuoširdžiai tiki Vakarų palaikomos revoliucijos grėsme. O savo patirtimi, kaip nuo tokios grėsmės apsisaugoti, aktyviai dalijasi su tomis vyriausybėmis ir tais lyderiais, kurie siekia sutelkti visą šalies kontrolę savo rankose. Pekinas ir Maskva draugiškiems režimams negaili patarimų, kokios priemonės geriausiai padeda kontroliuoti piliečius ir apsisaugoti nuo galimų demokratijos prasiveržimų. Pvz., Kinija jau dabar yra sekimo ir kontrolės praktikų eksportuotoja: šalies bendrovės prekiauja veido atpažinimo sistemomis ir moko autoritarinių šalių lyderius veiksmingai sekti, ką žmonės veikia savo telefonuose bei internete.
Reklama „kieto kumščio“ valdymui
Besikeičianti geopolitinė situacija leidžia Rusijai ir Kinijai stiprinti santykius su vis daugiau skirtingų valstybių vienu metu (kaip kad po Šaltojo karo darė JAV). Sėkmingai plėsdamos savo prekybos ir patronažo tinklus jos sukuria palankesnes sąlygas skatinti autoritarines tendencijas.
Autoriai primena, kad tyrimų duomenimis, po Šaltojo karo demokratijos plėtrą ir įsigalėjimą ypač skatino visapusių ryšių su Vakarais mezgimas – per pagalbą, prekybą, socialinius saitus. Dabar, matant besiplečiančius Rusijos ir ypač Kinijos ryšius, A. Kendall–Taylor ir D. Shullmanui kyla pagrįstų nuogąstavimų dėl galimai artėjančios visuotinio autoritarizmo bangos.
Be to, norint susilpninti demokratiją, Rusijai ir Kinijai nebūtina užsiiminėti tikslingu autokratijos eksportu, - rašoma straipsnyje. Auganti Kinijos galia ir Rusijos pasitikėjimas savimi, kitų šalių lyderiams gali įteigti mintį, kad Pekino ir Kremliaus valdymo modeliai pasiteisina ir juos verta mėgdžioti. Pvz., Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas ir Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, atrodo, žavisi V. Putino griežto kumščio lyderystės taktika ir kai kuriuos jo valdymo stiliaus elementus jau pradeda taikyti, mėgindami sustiprinti savo valdžios pozicijas.
Autoriai pastebi, kad Xi Jinpingui sutelkus valdžią savo rankose, ir Kinijos valdymo sistema tapo panaši į rusiškąją. Nors esama ir reikšmingų skirtumų, Xi Jinpingo ir V. Putino tandemas juos iš šono stebintiems lyderiams siunčia signalą, kad eiti autoritarizmo keliu – verta.
Didinti savo visuomenių atsparumą
Vakarų lyderiai per ilgai vylėsi, kad gilus tarpusavio nepasitikėjimas bei nuožmi konkurencija įvarys pleištą tarp Rusijos ir Kinijos. Deja, ši prielaida nepasitvirtino. Priešingai – šių dviejų šalių strategijos viena kitą, tegu ir netyčia, gerokai sustiprino. Dabar Maskva ir Pekinas skleidžia autoritarines nuotaikas po visą pasaulį, padėdamos vieniems lyderiams suabejoti demokratija, o kitiems, dabartiniams autokratams, – išlikti valdžioje.
Vakarų mėginimai tiesiogiai priekaištauti Kinijai ir Rusijai dėl jų vykdomų antidemokratinių veiksmų kažin ar duotų rezultatų, o gal net dar labiau šias šalis suartintų. Vis dėlto, autoriai mato priemonių, kurias Vakarai galėtų pasitelkti.
Anot ekspertų, JAV ir jų partneriams turėtų rūpėti ne tik išlaikyti stiprias demokratijas, bet ir kuo labiau sustiprinti demokratijos atsparumą labiausiai pažeidžiamose valstybėse, pvz., stiprinant jose nepriklausomus Kinijos ir Rusijos tyrimus, tiriamąją žurnalistiką bei pilietinę visuomenę – jėgas, galinčias skleisti informaciją ir padėti suprasti autoritarizmo įtaką bei galimas jos apraiškas už Rusijos ir Kinijos ribų. Kuo tvirtesnė bus šalies teisinė aplinka, pilietinė visuomenė, politinės partijos ir nepriklausoma žiniasklaida, tuo atsparesnės jos demokratinės institucijos bus autoritarinių valstybių išpuoliams ir tuo mažiau žmonių leisis įtikinami autoritarinio naratyvo.
„Veiksmingiausias ginklas kovojant su Kinijos ir Rusijos įtaka – bendros Vakarų pastangos padėti savo rinkėjams išsiugdyti atsparumą užsienio jėgų veiksmams, kuriais siekiama griauti jų demokratiją“, – įsitikinę autoriai.
