Žiniasklaidos laisvės suvaržymas tapo vienu iš kertinių dabartinio politinio Rusijos režimo akmenų. Kita vertus, šiais laikais jau nebeįmanoma pasiekti informacinio lauko kontrolės vien apribojant žiniasklaidos priemonių nepriklausomybę ir savarankiškumą. Globali informacinė erdvė paverčia totalios informacijos kontrolės idėją visiška utopija. Tačiau nelaisvos šalys nenori taikytis su tokia situacija, nes mato joje tiesioginę grėsmę sau. Kovoti su nevaržoma informacijos laisve bando ir Maskva.
Politika ar verslas?
Nauju puolimu prieš nepriklausomą žiniasklaidą tapo Rusijos Dūmos priimtas įstatymas, kad užsienio kompanijos ar privatūs asmenys užsieniečiai negali valdyti daugiau negu 20 proc. Rusijoje įregistruotos žiniasklaidos priemonės akcijų. Toks įstatymas buvo vienareikšmiškai įvertintas kaip dar vienas žingsnis, apribojantis žiniasklaidos laisvę, tačiau dėl tikrų jo intencijų galima ir pasiginčyti.
Patys Dūmos deputatai neslepia, kad toks įstatyminis aktas yra vykstančio informacinio karo išdava. Tebesitęsiant Rusijos konfrontacijai su Vakarų pasauliu dėl Ukrainos, valdžios vyrai ir moterys susirūpino, kad informacinėje erdvėje atsispindėtų tik „teisinga“ (suprask – naudinga Kremliui) informacija.
Apribodami užsienio kapitalo dalį žiniasklaidos priemonėse iki 20 proc. akcijų, deputatai užkirto kelią užsienio kapitalo įmonėms valdyti jas ir daryti įtaką jų redakcinei politikai. Čia galima matyti gana aiškią strategiją: užsienio kapitalas, ypač jeigu jam priklauso kontrolinis akcijų paketas, gali daugiau ar mažiau apsaugoti žiniasklaidos priemonę bent jau nuo politinės įtakos, o (vien) Rusijoje dirbančios įmonės pačios priklauso nuo režimo nuotaikų, yra pažeidžiamos ir paveikiamos.
Žiūrint iš šio požiūrio taško, tenka kalbėti apie dar vieną Rusijos valdžios veiksmą, nukreiptą prieš spaudos (ir plačiau – žiniasklaidos) laisvę.
Tačiau taip pat galima užduoti klausimą: ar tikrai Maskvai reikėjo šio apribojimo kaip priemonės informaciniame kare, siekiant „apsaugoti“ savo vidinę auditoriją nuo kitokio nei Rusijoje oficialiai įtvirtintas požiūrio į įvykius Ukrainoje? Kremlius ir taip gana efektyviai kontroliuoja visas pagrindines žiniasklaidos priemones (tiesiogiai ar per valdžiai artimas struktūras ir verslininkus). Taip pat nepastebėta jokių tendencijų, kurios leistų įtarti, jog dabar užsienio kapitalo įmonės pradės masiškai steigti Rusijoje žiniasklaidos priemones, kurios galėtų sugriauti Rusijos visuomenės sąmonėje sukonstruotą pasaulio vaizdą.
Įtariama, kad už sprendimo apriboti užsienio kapitalo dalį Rusijos žiniasklaidoje iš tikrųjų slypi verslo interesai. Šis sprendimas pirmiausia palies ne aktualijų žiniasklaidą, o iliustruotus žurnalus (tokius gerai žinomus prekės ženklus kaip „Esquire“, „GQ“, „Cosmopolitan“, „National Geographic“ ir pan.) bei pažintinius ir pramoginius televizijos kanalus („Discovery“, „Disney“, „Eurosport“ ir t. t.). Tad esminis tokio politinio sprendimo rezultatas – galimybė sumažinti konkurenciją pramoginės televizijos srityje ir padalinti tarp savų iliustruotų žurnalų reklamos rinką.
Kad verslo interesas (suprantama, pasinaudojus politine konjunktūra) šiuo atveju gali būti pirminis, rodo ir tai, jog žiniasklaidos priemonių savininkams iš užsienio suteiktas gana ilgas terminas, per kurį akcijų dalies klausimas turi būti sutvarkytas pagal naujus reikalavimus. Viskas turi būti padaryta iki 2017 metų vasario mėnesio. Rimtam atsakui į informacinį karą tai pernelyg lėtai veikianti priemonė.
Kinijos keliu
Labiau neraminti Rusijos gyventojus turėtų šalies valdžios pasvarstymai apie internetą. Šis globalus informacijos perdavimo kanalas iš esmės yra nekontroliuojamas (ir tai vėlgi yra visų nelaisvų režimų galvos skausmas).
Ramiai miegoti Kremliui neleidžia ir tai, kad internetas (pirmiausia – įvairaus pobūdžio socialiniai tinklai) atlieka vis didesnį vaidmenį ir vadinamosiose spalvotose revoliucijose bei apskritai pilietiniuose neramumuose, kurių taip bijo dabartinė Rusijos valdžia.
Kita vertus, rusiškasis interneto segmentas (vadinamasis runetas) yra gana neblogai išplėtotas, turi turtingą istoriją (įvairių entuziastų pastangomis runetas pradėjo sparčiai augti dar praėjusio amžiaus pabaigoje) – dėl šių priežasčių supančioti jį nėra taip lengva. Maskvai tenka ieškoti pretekstų, kurie leistų taikyti apribojimus globaliai informacinei erdvei.
Informacija XXI a. iš tikrųjų neturi ribų, tad, siekiant išlaikyti monopolį ir kontrolę, Maskvai teks išrasti naują geležinę uždangą – tik dabar informacinėje erdvėje. Tačiau nėra jokių abejonių, kad toje uždangoje akimirksniu atsiras nemažai plyšių. Jų galima būtų išvengti tik vienu atveju – jei Rusija nueitų Šiaurės Korėjos keliu, tačiau toks scenarijus yra beveik neįmanomas (nebent – kaip šiandieninio valdančiojo režimo visiškos nevilties gestas).
