Paauglių narkomanija. Iki pastarojo laiko besikreipusių į gydytoją ir sėkmingai pasveikusių ligonių statistika buvo, švelniai tariant, ne itin džiuginanti. Tokios sąvokos kaip „lomkės“, recidyvai, o ir apskritai pati mintis apie tai, kad teks atvirai prisipažinti, kad esi narkomanas - visa tai atbaido paauglius ir sulaiko juos nuo kreipimosi į specialistą. Paauglių narkomanijos tema mes nusprendėme pakalbėti su gydytoju hipnoterapeutu Vadimu Dechtiariu.

„Praeis, - galvoja tėvai, - kam nepasitaiko“

- Gydytojau, manau, Jūs sutiksite su manimi, kad pirmas dalykas, sustabdantis daugelį kenčiančių nuo narkomanijos, yra mintis apie tai, kad reikės kęsti neįtikėtino skausmo priepuolius abstinencijos periodu. Kokia gi išeitis? Ką šiandien daryti tiems jauniems žmonėms, kurie tapo priklausomi nuo narkotikų ir nori šios priklausomybės atsikratyti, bet juos sulaiko aukščiau aprašytų sunkumų baimė?

- Juos sustabdo visi sunkumai, susiję su pokyčiais. Čia kalba eina ir apie fizinius pojūčius („lomkes“), ir psichologines priklausomybės problemas, ir tuos neišspręstus klausimus, į kuriuos teks ieškoti atsakymų. Narkomanija – tai sudėtinga kompleksinė problema. Narkomanijos atsisakymo procesą galiu palyginti su ilgu koridoriumi, kuriuo turi nueiti žmogus, kiekviename etape labai tvirtai uždarydamas duris (ir pakabindamas spyną). Kiekviena kelio atkarpa turi savo pavadinimą. Čia yra ir „Savęs vertinimas“, ir „Tikslai“, ir „Pasirinkimas“, ir daugelis kitų dalykų.

- Ar didelė šiandien narkomanijos problema?

- Aš manau, kad šios problemos mastai didžiuliai. Pirmieji būsimos katastrofos požymiai – didėjantis tėvų įtarimas, kad kažkas ne taip. Bet šie požymiai tokie nereikšmingi ir trumpalaikiai, kad jiems labai lengva rasti paaiškinimą. „Toks amžius“, „susipyko su draugais“, „problemos su mergina“, „nežino, ko nori – štai mūsų laikais...“ Taip, iš pradžių tai atrodo kaip didesnis nei įprasta išsiblaškymas, uždarumas, nuotaikų kaita – nuo linksmos iki prislėgtos ir atvirkščiai. „Praeis, - galvoja tėvai, - kam nepasitaiko“, „Vis tiek neverta klausti, kas atsitiko. Atsakys: viskas gerai“. Todėl ir susidoroti su šia bėda visi stengiasi „patyliukais“, savarankiškai, bandydami nesikreipti į specializuotus centrus, kurie užsiima narkomanų reabilitacija.

- O kaip tai paprastai vyksta? Kas dažniausiai kreipiasi pagalbos?

- Paprastai viskas vyksta taip: skambina mamos ir susitaria susitikti su manimi. Kas vyks toliau, aš, deja, gerai žinau: kai kas ims iš tolo klausinėti, kaip aš galėčiau padėti, jei „kažkas iš principo“ turi tokią problemą; kiti domisi trokštamo rezultato pasiekimo garantijomis (klausimas šiaip jau gana suprantamas ir natūralus, bet kaip sudėtinga į jį atsakyti, netgi atsižvelgus į tai, kad rezultatai iš tikrųjų yra); ir tik nedaugelis pradeda nuo frazės, kuri juos atvedė pas mane: „Mano sūnus – narkomanas“. Bet dažnai nuo tėvų tvirtinimo, kad jų vaikas pasiruošęs ir nori sustoti, iki iš tikrųjų pasiruošusios pasikeitimams atžalos atsiradimo mano kabinete praeina daug laiko. Kartais tai, deja, taip ir nenutinka...

- Ir koks daugmaž jų vidutinis amžius?

- Tų, su kuriais aš dirbu, amžius paprastai svyruoja tarp 18 ir 21 metų. Tai yra, jie jau ne vaikai. Bet dar ir ne suaugę. Iš psichologinio požiūrio taško tai labai svarbus ir atsakingas metas žmogaus gyvenime. Tikslų ir gyvenimo kelio pasirinkimo metas. Atsiskyrimo nuo tėvų ir savarankiško gyvenimo pradžios metas. Ir baisu pagalvoti, kad daugeliui jaunuolių šis pasirinkimas jau padarytas – narkomanija. Kelias į niekur. Tiesa, kiekvienas tuo užsiimantis mano, kad galės sustoti, kada panorėjęs. Iš tikrųjų tik vienetams pavyksta „užbaigti“ savarankiškai.

Antrąją interviu dalį skaitykite kitame numeryje.

Dr. Vadimas Dechtiaris, tel. (847)724-1777. Kalbame lietuviškai.

#Narkomanija