Konservatoriams prezidento rinkimų ciklo pradžia visada yra geriausias politinio sezono laikas. Tai yra savotiškas partinis pavasaris, kai kiekvienas respublikonų kandidatas pažada būti naujuoju Ronaldu Reaganu. Žinoma, su laiku jie palaipsniui pavirsta Geraldu Fordu.
Tai taip pat yra laikas, kai Vašingtono šulai ima aiškinti mums visiems, ką konservatoriai išrinks kitais metais mandagiai pralaimėti demokratams. Nuostabu, kiek daug žmonių Vašingtone žino, už ką balsuos konservatoriai visoje šalyje, su šiais nė žodeliu nepersimetę. Vieninteliai sostinės elitui pažįstami respublikonai yra tie, kuriuos sutinka prabangių drabužių parduotuvėse ar savo BMW X-3 atvežančius vaikus į privačią mokyklą, o ne tie, kurie eina į bažnyčią vietoj to, kad žiūrėtų „Meet the Press“, ar kasa sniegą, kad nukaktų į pirminius rinkimus Ajovoje. Tačiau jie vis tiek save laiko ekspertais.
Šiuose rinkimuose konservatorių laukia vienas dėkingas dalykas: Hillary Clinton iš savo netikėto pralaimėjimo 2008-aisiais išmoko tiek pamokų, kad vėl iš naujo kiekvieną jų kartoja. Ji ir vėl kandidatuoja kaip pernelyg savimi pasitikinti kandidatė, kuri jaučiasi jau laimėjusi pirminius rinkimus, apsiginklavusi saugiomis kalbomis, pilnomis vandens, ir bereikalingai dideliu kampanijos personalu, kurie jau pradėjo vienas prieš kitą nutekinti informaciją į spaudą.
Tikriausiai dėl to taip džiūgauja dauguma respublikonų, dar nepamiršusių ir 2014 metų triumfo. Jie turi labai realų šansą. Ko gero, tuo galima paaiškinti ir tokį ilgą galimų kandidatų sąrašą, kuris, priklausomai nuo šaltinių, vyrauja tarp 18 -20 kandidatų. Beveik visi dažnai spaudoje linksniuojami politikai yra verti dėmesio, turi puikios patirties ir, tinkamai susiklosčius aplinkybėms, turi realius šansus laimėti. (Šioje vietoje interesų konflikto apimtas šios skilties autorius privalo prisipažinti: esu dirbęs su keliais potencialiais kandidatais, taip pat dirbau kai kuriems jų priešams, o kartą – ir vieno kandidato broliui Baltuosiuose rūmuose).
Žinoma, kaip ir bet kuriuose šiuolaikiniuose prezidento rinkimuose, ir šiame sąraše netrūksta žmonių, kandidatuojančių tik tam, kad išpopuliarintų ir sustiprintų savo pačių asmeninį „prekės ženklą“, pasirašyti sutartis su leidyklomis dėl knygų išleidimo ir padidinti savo pasirodymų bei skaitomų pranešimų kainą. Jei kuris nors iš jų laimėtų pirminius rinkimus, jie greičiausiai patys paprašytų perskaičiuoti balsus.
Aišku, smagumo į visą šitą reikalą paprastai įneša ir Donaldo Trumpo kampanija – nuo pat pradžių visiems būna aišku, kad jis neturi jokių šansų, tačiau stebėti būna smagu. O ir jam pačiam naudinga, nes jo užmojai gelbėti Ameriką paprastai sutampa su jo realybės šou „The Celebrity Apprentice“ naujo sezono pradžia. Kalbama, kad šiais metais laidoje prieš poną Trumpą žemintis nusprendė Ianas Zieringas ir vienas iš „The Cosby Show“ vaikų: tikėkimės, kad reitingai bus džiuginantys ir Trumpas paliks rinkimus ramybėje.
Tačiau labiausiai norėtųsi susprogdinti kelis Vašingtono „ekspertų“ burbulus apie tai, ko mums tikėtis iš respublikoniškojo 2016 metų prezidento rinkiminių lenktynių peizažo.
Pirmasis mitas: Mittas Romney dalyvaus rinkimuose. Žinoma, tikriausiai niekas nėra pademonstravęs tobulesnio politinės pagarbos susigrąžinimo už Romney. Jo įvaizdis dar labiau pagerėjo, kai dauguma Vašingtono politikos konsultantų, sukurpusių jo nesėkmingą kompaniją, drauge su savo nevykusiomis idėjomis perėjo dirbti kitiems galimiems kandidatams visoje Amerikoje. Nenuostabu, kad klausantis komplimentų ir pirmaujant apklausose, Romney kyla noras pabandyti dar kartą. Tačiau nors jis ir kalba apie save kaip apie potencialų Reaganą, iš tiesų jis yra labai atsargus ir praktiškas žmogus - milijonus jis susikrovė ne prisipirkęs loterijos bilietų ir laukdamas, kol trenks žaibas. Dalyvavimo šiuose rinkimuose rizika yra didesnė nei galimas atpildas. Deja, jis jau išnaudojo visus savo šansus. Pralaimėsi rinkimus dukart – tau nepasisekė. Pralaimėsi trečią kartą – tapsi nacionaliniu anekdotu. Visiems laikams.
Antrasis mitas: Šiose lenktynėse yra lyderis. Dauguma Vašingtono žiniasklaidos šulų, politikos konsultantų ir ekspertų niekaip nenori patikėti, kad respublikonų stovykloje nėra vieno aiškaus lyderio – kad ir ką bylotų visuomenės nuomonės apklausos. Tačiau ir žinovai klysta. 1980 metais ekspertai vienbalsiai tvirtino, kad rinkimuose respublikonus atstovaus bet kas, tik ne Ronaldas Reaganas (per senas! per konservatyvus! per kvailas! nesilanko reikiamuose renginiuose!). Ir spėkite, kas laimėjo?
Šiais metais ekspertai aiškina, kad sėkmė šypsosis Jebui Bushui. Tačiau žmonėms už sostinės burbulo ribų ši mintis, kad šalis kartoja 1992 metų rinkimus, kelia šiokį tokį liūdesį. Ar tikrai Bushų ir Clintonų šeimos yra tokios ypatingos, kad mes niekaip negalime rasti alternatyvos?
Ir nepaisant dosnaus žiniasklaidos dėmesio Jebo kandidatūrai, visuomenės nuomonės apklausos atskleidžia visai kitokią realybę: jis nesugeba surinkti net 25 procentų balsų, o populiarumu jį lenkia šešėlinis kandidatas Mittas Romney. Tai reiškia, kad mažiausiai trys ketvirčiai elektorato, kuris, Vašingtono žinovų nuomone, laukia nesulaukia Bushų franšizės trečiosios dalies, šiuo metu pirmenybę teikia kitiems kandidatams. Beje, ateityje Jebo šansai gali tik mažėti.
Trečiasis mitas: Metas dominuoti nuosaikiesiems (arba Arbatėlės judėjimo mirtis). George’as W. Bushas buvo pakankamai protingas, kad žinotų apie pirminius rinkimus kai ką, ko kol kas nesuvokia jo jaunėlis brolis: jei nori juose laimėti, visada būk sostinės valdančiosios politinės klasės - ir ypač visuotinai priimtos žiniasklaidos - opozicijoje. Ekspertai pamiršta, kad rinkimuose balsuoja Ajovos lygumų ir Naujojo Hampšyro kalvų rinkėjai, kuriems nuosaikieji respublikonai (t.y. beveik visi Vašingtone) yra įgrisę iki gyvo kaulo. Net ir nebūnant ypatingu ekspertu yra akivaizdu, kad rinkėjams priimtinesni tie kandidatai, kuriuos jie laiko „grynakraujais“ respublikonais – Tedas Cruzas ir Randas Paulas – nei, pavyzdžiui, Chuckas Grassley. Tai paaiškina, kodėl 2014 metais beveik visi respublikonai (nuo Mitcho McConnelo hierarchiniais laiptais žemyn) kadencijos vidurio rinkimuose dalyvavo kaip konservatoriai, o ne kaip nuosaikieji.
Tačiau kartas nuo karto atsiranda kandidatas, kuris nusprendžia išbandyti kažką naujo. Johnas McCainas vos pats nepakišo sau kojos ir nepralaimėjo 2008 metų nominacijos, mesdamas iššūkį savo paties partijai imigracijos klausimu. Ir tai buvo tik viena „karšta“ tema, dėl kurios jis ginčijosi su savo paties rinkėjais; Jebas Bushas pasirinko net ne vieną, o tris – imigracija, švietimo reforma ir mokesčiai. Greitai pamatysime, kaip jam tai atsirūgs. Būkite tikri: Arbatėlės partijos reputacijai yra padaryta nemenka žala, tačiau nusivylimas ir pasipiktinimas Vašingtonu, kuris ir pradėjo šį judėjimą, yra stiprus kaip niekada.
Ketvirtasis mitas: Bridžgeitas visam laikui sutepė Chriso Christie reputaciją. Yra vienas kandidatas, kuris, atrodo, puikiai supranta respublikonų partijos nominantų atrankos proceso realijas – tai puikiai patyręs politikas Chrisas Christie. Rimtu varžovu šiose lenktynėse prezidento posto link jis tapo ne dėl savo racionalių kompromisų su demokratais Naujojo Džersio įstatymų leidėjais, o dėl savo aistringai rėžiamų pamokslų, nukreiptų prieš mėgstamiausius konservatorių priešus: žiniasklaidą, stambias profesines sąjungas, vyriausybės biurokratinį aparatą. Kaip tik dėl to daugybė respublikonų aistringai troško, kad jis kandidatuotų į prezidento postą 2012-aisiais. Jis buvo didžioji konservatorių ir viso pasaulio viltis.
Tačiau visa tai – praeityje. Šiandien sostinės politikos žinovai pakankamai užtikrintai tvirtina, kad Bridžgeitas sugriovė bet kokius galimus Christie siekius pretenduoti į aukščiausias šalies pareigas. Tačiau šis skandalas yra aktualus išimtinai tik Vašingtonui. Galima eiti lažybų, kad žmonės Pietų Karolinoje, Ajovoje ar kitose valstijose, nuo kurių prasideda pirminių rinkimų maratonas, net neatsimena, kas tai buvo per įvykis. Pasakykite jiems „Bridžgeitas“ ir jie manys, kad kalbate apie padangas.
Jei yra vienas dalykas, kuriuo visi kandidatai gali pasikliauti – tai trumpa rinkėjų atmintis. Jei Christie rimtai imsis kampanijos, jis, žinoma, gali susidurti su kitomis problemomis, tačiau Bridžgeitas tikrai nėra kliūtis. Jei jis nuspręs pradėti kampaniją, jo šansai bus tikrai akivaizdūs ir jis iš karto įsitaisys tarp realiausių kandidatų. Tuomet tiems patiems ekspertams neliks nieko kito, tik tikinti, jog jie jau seniai prognozavo didįjį Christie sugrįžimą.
Penktasis mitas: Kandidatas bus išrinktas konvencijoje. Kol kas masiškai ši idėja nėra eskaluojama, tačiau kai kandidatuoja tiek daug asmenų, tėra laiko klausimas, kada ekspertai ims kalbėti apie nacionalinės respublikonų konvencijos tarpininkavimą. To respublikonų stovykloje nebuvo nuo 1948 metų – ir ne be priežasties. Respublikonai yra drausminga liaudis. Jie per pirmus-antrus pirminius rinkimus patikrins, kas tie kandidatai per paukščiai, tačiau labai greitai apsispręs dėl to, ką deleguos atstovauti savo valią. Šiuo metu tai gali būti bet kas. Kaip tik dėl to 2016-ieji bus tokie įdomūs.
Mattas Latimeris yra buvęs prezidento George’o W. Busho kalbų rašytojas
