Siekdamas tapti kitu Ilinojaus gubernatoriumi, rizikos kapitalo investuotojas Bruce’as Rauneris gyrėsi galintis išspręsti milžiniškas valstijos finansines problemas, tikindamas rinkėjus: „Kad ir ko imčiausi, man viskas pavyksta“. Dabar respublikonui ruošiantis perimti valdžią sausio 12 dieną, kampanijos pažadų tikrumas bus išbandytas. Trumpai apie tai, kas jo laukia:
* Kai kurioms valstijos agentūroms pinigų pagrindinėms paslaugoms pritrūks praėjus vos šiek tiek daugiau nei mėnesiui po jo prisaikdinimo. Taip yra todėl, kad demokratų patvirtintame biudžete, kurį paveldėjo Rauneris, yra mažiausiai $1,4 milijardo trūkumas.
* Rauneriui teks suformuoti naują biudžetą praėjus maždaug mėnesiui po to, kai bus atstatyta dauguma laikinai užkeltų mokesčių. Tai reiškia, kad pajamos, keliaujančios į bendrąją valstijos sąskaitą (iš kurios yra finansuojamos mokyklos, sveikatos priežiūra, kalėjimai, mokamos pensijos ir teikiama daugybė kitų paslaugų), sumažės nuo beveik $37 milijardų praėjusiais biudžetiniais metais, iki beveik $32 milijardų ateinančiais, sako analitikai.
* Tuo tarpu prognozuojama, kad sukauptas deficitas pagrindinėje valstijos sąskaitoje (esantis už kritinės raudonos linijos, kuris bent jau teoriškai turėtų būti padengiamas prieš išmokant bet kokias kitas skolas) padvigubės iki $12,7 milijardo. Į šį skaičių patenka ir neapmokėtos sąskaitos už $6,8 milijardo.
Nenuostabu, kad iki perimdamas pareigas Rauneris ėmėsi naujos kampanijos, kurios tikslas – įtikinti rinkėjus, kad valstijos finansinė situacija yra prastesnė nei jis įsivaizdavo, o jos taisymas garantuos mažiausiai porą skausmingų metų, pareikalausiančių pasiaukojimo.
„Mūsų finansinė situacija yra kur kas blogesnė, nei kada nors viešai buvo aptariama“, – po rinkimų pareiškė Rauneris. Šią idėją jis vis kartoja ir plėtoja iki šiol. Tačiau šis pareiškimas nustebino daugelį politikų ir biudžeto ekspertų, kurie tikina, kad situacijos mastai visiems buvo aiškūs kaip ant delno. Pats Rauneris gegužės pabaigoje kritikavo „melagingą biudžetą“, kurį patvirtino įstatymų leidėjai.
„Nėra jokių siurprizų, jokių paslapčių, visa tai gerai žinoma. Tačiau politikui palanku sakyti, kad jam tai buvo nežinoma“, – sako Ilinojaus valdžios ekspertas iš Ilinojaus universiteto Springfilde Charlesas Wheeleris III.
Rauneris daro tą patį, ką ir visi abiejų partijų Ilinojaus gubernatoriai prieš jį – perima postą, žadėdami išgelbėti valstiją iš problemų, kurias sukūrė ankstesnė valdžia. Tą žadėjo demokratas Danas Walkeris 1973-aisiais, respublikonas Jamesas R. Thompsonas 1977-aisiais. Tą žadėjo ir demokratas Rodas Blagojevitchius – mes visi gerai žinome, kuo baigėsi jo pažadai.
Vairą perima Rauneris
Dabar Rauneris gauna savo galimybę pademonstruoti ne tik retoriką, bet ir ją atitinkančius rezultatus. Kol kas kažkaip jo planų vertinti negalime, nes iki šiol jis kalbėjo labai abstrakčiai. Kampanijos metu jis sakėsi norintis mažinti mokesčius ir daugiau lėšų skirti mokykloms, nors ir nepaaiškino, kaip žada pasiekti abiejų šių tikslų. Gruodžio viduryje jis taip pat pareiškė neplanuojantis atlikti didesnių apkarpymų Medicaid programai, teikiančiai sveikatos apsaugą skurdžiai gyvenantiems asmenims. Tačiau švietimas ir Medicaid yra dvi didžiausių išlaidų eilutės iš taip braškančiame valstijos biudžete, nes jiems keliauja daugia nei pusė kasdienėms paslaugoms skirtų lėšų.
Profesinių sąjungų remiamo tyrimų centro, Mokesčių ir biudžeto atskaitomybės centro direktorius Ralphas Martire mano, kad Raunerio pažadai yra neįvykdomi.
„Jis negali išlaikyti žadamų to paties masto išlaidų ar jas dar didinti su jo siūloma mokesčių politika. Reikės atsisakyti arba vieno, arba kito.“
Spaudos konferencijos metu Martire pabrėžė, kad dėl bandymų kito biudžeto išlaidas pačioms būtiniausioms paslaugoms (sveikatos priežiūrai, švietimui, socialinėms paslaugoms ir viešajam saugumui) išlaikyti tame pačiame lygmenyje, jau 2016 metų birželį valstijos biudžeto minusas bus $12,7 milijardo – t.y. dvigubai didesnis, nei prognozuojamas biudžeto deficitas 2015 metų birželį.
Be to, Rauneris sakė, kad kai kurios agentūros jau prašo papildomų $760 milijonų, kad galėtų padengti paskutinius šešis dabartinio biudžeto mėnesius. Naujai išrinktas gubernatorius sukritikavo agentūras (neįvardindamas, apie kurias iš jų eina kalba), kad šios nesugebėjo paskirstyti turimų lėšų per visus 12 mėnesių, matyt, tikėdamasis papildomo finansavimo po rinkimų.
Rauneris naująsias pareigas perima būdamas milžinišku klaustuku. Jis yra politikos naujokas, sėkmingas verslininkas, kaip žuvis vandenyje besijaučiantis privataus kapitalo pramonėje, kurioje sėkmingos kompanijos naudoja strategijas, leidžiančias joms sumokėti mažiausiai mokesčių, nepažeidžiant įstatymų. Naujosiose savo pareigose Rauneris bus atsakingas už sėkmingai veikiančią mokesčių politiką Ilinojuje, kuri leistų maksimalizuoti valstijos pajamas šiuo finansiškai sudėtingu laikotarpiu.
Rauneris niekada negailėjo kritikos buvusiam gubernatoriui Patui Quinnui ir kitiems ilgamečiams demokratų politikams, tačiau tiek prieš rinkimus, tiek po jų nesiima detalizuoti, ką ir kaip jis darys kitaip nei jo pirmtakas.
Buvęs Ilinojaus gubernatorius ir vienas iš Raunerio pereinamojo laikotarpio patarėjų Jimas Edgaras mano, kad toks abstraktumas yra pliusas: „Aš esu priblokštas, kad jis sugebėjo laimėti rinkimus, nepaisant to, kad beveik nieko nežadėjo ir nieko tiksliai nesakė. Tačiau valdymo prasme tai yra puikus dalykas, nes suteikia politikui lankstumo, kol jis realiai pamato tikrąją situaciją.“
Edgaro nuomone, svarbiausias ir pirmasis Raunerio darbas bus sutaikyti gyventojus su ketvirtadienį sumažėjusių pajamų mokesčių poveikiu valstijai – per ateinančius 6 mėnesius valstija dėl to neteks $2 milijardų pajamų.
Pagrindinis valstijos Atstovų rūmų biudžeto ekspertas demokratas Frankas Mautino sako, kad dabar Rauneris turėtų susirūpinti Ilinojaus Pataisų departamentu. Milžiniškos išlaidos už kalėjimų prižiūrėtojų viršvalandžius gali palikti agentūrą visai be lėšų likus mėnesiams iki birželio 30 dieną baigsis šie biudžetiniai metai. Pinigai baigia išsekti ir Socialinių reikalų departamentui, kuris dengia dienos priežiūrą maždaug 150 000 vaikų iš vargingų šeimų.
Kas laukia ateityje
Ilinojaus finansai seniai balansuoja ant pavojingos ribos. 2011 metais Quinnas ir demokratų kontroliuojamas valstijos Kongresas apsiėmė laikinai padidinti mokesčius, kad nors kiek palengvintų finansinę naštą. Pagal tuometinius planus, mokesčiai mažėti turėjo pradėti nuo šių metų sausio, tačiau jau praėjusį pavasarį Quinnas ėmė siekti pakeltų mokesčių išlaikymo tame pačiame lygyje. Artėjant lapkričio mėnesio rinkimams įstatymų leidėjai nedrįso to imtis ir vis atidėliojo sprendimus.
Vis dėlto jie priėmė biudžetą, kurį Quinnas sukritikavo kaip „neužbaigtą“, tačiau vis tiek pasirašė. Biudžete numatomos išlaidos yra paprasčiausiai neįmanomos, jei laikinai pakelti mokesčiai grįš į savo vietą. Tuo tarpu Rauneris tikino rinkėjus, kad jei jie perrinks Quinną, tai reikš, kad bus palikti padidinti mokesčiai. Tačiau mokesčių politikos alternatyvos jis nepateikė.
Didesnės pajamos po 2011 metais pakeltų mokesčių leido sušvelninti biudžeto skausmus, tačiau neišsprendė tikrosios problemos – nuolatinio pajamų ir išlaidų neatitikimo, besitęsiančio ištisus dešimtmečius, vadovaujant tiek demokratams, tiek respublikonams gubernatoriams. Mokesčiams dabar sumažėjus, neatitikimas tampa dar aštresnis.
Finansinių problemų ašigalyje – $100 milijardų perkopusi skola viešojo sektoriaus darbuotojų pensijų fondams. Pradelsti mokėjimai kainuoja brangiai. Dabartinis biudžetas fondams atseikėja daugiau nei $6 milijardus, iš kurių daugiau nei 80 procentų keliauja senoms skoloms padengti, o ne naujų pensijų kaupimui. Quinnas parėmė įstatymą, siekiantį apkarpyti viešojo sektoriaus pensijas, tačiau ar tokios reformos atitinka valstijos Konstituciją, dar turi nuspręsti teismas.
Rauneriui niekada per daug nepatiko Quinno sprendimai dėl pensijų situacijos suvaldymo, tačiau aišku tai, kad jei Ilinojaus Aukščiausiasis teismas neleis atlikti pensijų reformos, šis sprendimas labai apsunkins Raunerio pastangas nugalėti pensijų monstrą.
Pirminių rinkimų kampanijoje Rauneris taikėsi prie respublikonų auditorijos ir didelę dalį kaltės vertė ant profesinių sąjungų, kurių lyderiai, jo žodžiais tariant, yra korumpuoti, godūs ir dirbtinai išpučiantys išlaidas. Jis tikino, kad viešojo sektoriaus darbuotojams yra per daug mokama ir žadėjo derybose su profsąjungomis laikytis griežtos pozicijos. Jis tikino sieksiąs sumažinti darbuotojų organizacijų įtaką politikai, panašiai kaip Viskonsino gubernatorius Scottas Walkeris ir Indianos gubernatorius Mitchas Danielsas – du respublikonai, kurie, Raunerio teigimu, yra to mokytojai.
Tačiau Rauneris susidurs su visiškai kitokia politine dinamika, nei Walkeris ar Danielsas, kuriems teko malonumas dirbti palaikomiems respublikonų valdomų kongresų. Ilinojuje Atstovų rūmus ir Senatą tebevaldo demokratai – ir, beje, tokia persvara, kad jos pakanka galimai neutralizuoti Raunerio veto ar vykdomuosius įsakymus. Trumpai tariant, Rauneriui prireiks nemenko demokratų palaikymo, kad jis nors kažko galėtų pasiekti biudžeto, mokesčių, pensijų, profesinių sąjungų ir verslo reformų sferose, ar apskritai kažką nuveikti savo kampanijos metu pristatytų tikslų vardan.
Demokratų lyderiai tikina, kad kol kas jie laikosi atsargios bendradarbiavimo su Rauneriu strategijos – jie žada palaukti ir pažiūrėti, kaip viskas klostysis.
„Jis yra labai sumanus ir protingas vyrukas, tačiau jis niekada nebuvo politinėje valdžioje, – kalbėjo Senato prezidentas Johnas Cullertonas. – Panašu, kad šiais laikais pretenduojant į gubernatoriaus postą nebereikia būti tiksliam ir paaiškinti, ką darysi. Jis kalbėjo apie mokesčių mažinimą ir didesnį finansavimą švietimui, tad mums labai įdomu, kaip jis tai ketina padaryti.“
Pats Rauneris sakosi neabejojantis, kad gali ištraukti Ilinojų iš užburto fiskalinių krizių rato ir išspręsti tiek aktualias, tiek ilgalaikes finansines valstijos problemas.
„Mes išlipsime iš šios biudžeto duobės, – kalbėjo jis praėjusią savaitę Springfilde. – Svarbiausias dalykas yra atlikti struktūrinę reformą: mums reikia imtis pagrindinių valdžios procesų ir valdžios struktūros, o taip pat valdžios išlaidų struktūros, kad galėtume atsitraukti iš ilgalaikių struktūrinių deficitų ir pagaliau turėtume ilgalaikius subalansuotus biudžetus.“
„Aš nesu tobulas, – tęsė jis. – Tačiau žinote ką? Ilgalaikėje perspektyvoje man visada viskas pavyksta.“
