Pirmadienį per NATO viršūnių susitikimą Briuselyje Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Joe Bidenas susitiko su Baltijos šalių lyderiais. Baltijos šalių vadovams prezidentas pabrėžė JAV palaikymą ir pasiryžimą prisidėti prie patikimo atgrasymo ir gynybos užtikrinimo, stiprėjant geopolitinei įtampai rytiniame NATO flange. Trečiadienį Bidenas susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Kokias to susitikimo pasekmes pajusime?
Apie tai LRT TV laidoje „Dienos tema“ – Margarita Šešelgytė, VU TSPMI direktorė, ir Marius Laurinavičius, Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas.
– Ar dabar, kai JAV prezidentu tapo J. Bidenas, NATO viršūnių susitikimas buvo kitoks?
Šešelgytė: Iš tiesų ir lūkesčiai buvo kitokie, ir tas susitikimas buvo kitoks. Galima pradėti nuo formos – elgesys ne kaip mažo vaiko, o pagal visus standartus ir reikalavimus. Antras dalykas, prieš J. Bidenui vykstant į Europą buvo labai aiškiai pasiųsta žinia, kad Amerika grįžta. Amerika nesiizoliuoja, nebe „America first“, o „America is back“. Ir čia labai labai svarbi žinia europiečiams, ypač tokiu sudėtingu metu, kai vyksta tam tikri geopolitiniai pasistumdymai tiek su Rusija, tiek su Kinija.
– Ar NATO neužmigs ant tokių laurų? Donaldas Trumpas visą laiką nervindavo NATO vadovus, reikalaudavo didinti finansavimą. Ar neatsitiks taip, kad procentas gynybai gali būti mažesnis?
Šešelgytė: Iš tiesų čia šiek tiek galbūt sureikšminamas D. Trumpo indėlis. Be abejo, retorika ir saugumo procesai privertė europiečius pasitempti, bet ir prezidento Baracko Obamos laikais ne kartą buvo išsakyta priekaištų dėl nepakankamo Europos valstybių finansavimo. Bet, man atrodo, svarbiausias veiksnys yra pasikeitusi saugumo aplinka. Europiečiai, viena vertus, supranta, kad tokia aplinka jiems kelia užduotį patiems labiau investuoti į saugumą, nes kitaip gali kilti labai didelių problemų.
Antras dalykas, yra šiek tiek JAV pasikeitę interesai, tai vyko laipsniškai jau ne vienus metus, kai JAV strategijos prioritetu tampa Kinija ir regionas aplink, o ne Europa ir ne Rusija. Jeigu NATO šiandien šneka, kad Rusija yra pagrindinė grėsmė, o šalia Rusijos – Kinija, tai, sakyčiau, Jungtinių Amerikos Valstijų strategija yra šiek tiek atvirkštinė, tai yra Kinija ir šiek tiek Rusija.
– Baltijos valstybėms, pone Laurinavičiau, šitas NATO viršūnių susitikimas kokią reikšmę turi?
Laurinavičius: Jeigu kalbame apie Baltijos valstybes, manyčiau, šitas susitikimas yra tikrai labai sėkmingas. Čia tą gerąją žinią paprastai yra įpratę politikai pranešti, ne mano darbas sakyti, kad taip yra, bet iš tiesų mes turime bent tris svarbius rezultatus. Pirmas dalykas, nors ir, atrodytų, simbolinis, yra patvirtinimas, kad ne kur kitur, bet Vilniuje vyks susitikimas 2023 metais. Tai nėra vien tik simbolinis dalykas, tai iš tiesų svarbu Lietuvos užsienio politikai, Lietuvos gynybos politikai, Lietuvos tikslams. Mes, turėdami tą susitikimą, iš tiesų galėsime daug geriau siekti savo tikslų. Tai nereiškia, kad viskas bus pasiekta, bet mes tikrai galėsime daug geriau siekti tikslų.
– Sunku organizuoti tokį susitikimą Vilniuje?
Laurinavičius: Logistiškai mes esame parodę, kad galime tai padaryti. Čia tikrai nėra problemos. Antras dalykas yra Bideno susitikimas su trimis Baltijos šalių vadovais. Tai irgi pakankamai išskirtinis dalykas. Buvo susitikimas su Turkijos prezidentu, buvo su Lenkijos prezidentu, bet iš principo parodydamos dėmesį būtent Baltijos šalims, taip pat ir Lenkijai, Jungtinės Valstijos dar kartą pademonstravo pasiryžimą, liaudiškai tariant, ginti Baltijos šalis. Trečia, yra dokumentas, kuriame surašytos šio susitikimo išvados. Ten dar kartą patvirtinta tai, ko po prezidento Trumpo tikrai reikėjo, – kad 5-asis straipsnis yra šventas. Ir netgi akcentai sudėti.
Jeigu analizuotume susitikimą, tą deklaraciją, ten, regis, 79 punktai – visko yra. Galima ir klimato kaitą rasti, ir hibridus, kas ne visiems Lietuvoje patinka, kad NATO lyg ir atsitraukia nuo savo tradicinės funkcijos, kietosios gynybos. Pasižiūrėjus, kaip sudėti akcentai, pirmiausia yra 5-asis straipsnis, kolektyvinė gynyba ir bendras atsparumas. Šitie trys dalykai pirmiausia atitinka Lietuvos interesus. Mes daug ir tikrai ne be reikalo kalbame, kad mums svarbu, jog NATO pagrindinė, tradicinė misija nebūtų, liaudiškai tariant, išplauta. Šitame susitikime, nepaisant to, kad, kaip minėjau, aptariama tikrai daug dalykų, to išplovimo tikrai nėra.
– Galima sakyti, kokius ketverius metus galime būti ramūs. Bideno susitikimas su Putinu – taip pat vienas ryškiausių pastarojo meto įvykių. Rusijos prezidento patarėjas užsienio politikos klausimais teigia, kad Maskvos ir Vašingtono santykiai šiuo metu yra aklavietėje, situacija, kaip sakė Rusijos diplomatas Jurijus Ušakovas, – beveik kritiška. Iš tikrųjų taip yra?
Šešelgytė: Iš tiesų santykiai yra labai prasti, bet, ko gero, tai yra santykiai, kurių ir nori Rusija, nes jeigu pasižiūrėtume, kas vyksta, tai Rusijai iš esmės yra naudinga eskalacija. Ji žengė žingsnį po žingsnio vis toliau ir toliau, kad tie santykiai prastėtų. Nepaisant visų pastangų, kurios buvo rodomos dešimtmečiais, mes matome, kad santykiai prastėja, o Rusija linksta į dar gilesnį autoritarizmą. Ir santykių pagerėjimas praktiškai neįmanomas.
O kodėl reikalingi tie negeri santykiai su Vakarais? Todėl, kad savo visuomenei Rusija Vakarus piešia kaip didelį priešą ir skatina susitelkti, mobilizuotis, nekreipti dėmesio į ekonomines problemas, kitas problemas, palaikyti režimą dėl to, kad šis neva juos apgins nuo blogųjų Vakarų ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Ta eskalacija yra naudinga, blogi santykiai yra naudingi ir, kol tai tęsis, kol tas režimas bus valdžioje, santykių pagerėjimo, esminio ir tvaraus, ko gero, iš esmės neįmanoma tikėtis.
– Tai kam išvis susitikti Bidenui su Putinu, jeigu nėra jokių perspektyvų pagerinti santykius?
Šešelgytė: Keli svarbūs dalykai – kuoliukai, kuriuos vis dėlto reikia sukalti nestabiliuose santykiuose, bloguose santykiuose, užtikrinant tam tikrą stabilumą. Vienas iš dalykų yra ginklų kontrolės režimas, susitarimas, kad bus laikomasi tam tikrų sutarčių – neseniai buvo pratęstas sutarties galiojimas – ir kad nebus nuslysta į tokį konfliktą dėl atsitiktinumo, kad yra tam tikra komunikacija, kuri neleistų netyčia nuslysti, tarkim, į branduolinį konfliktą. Antras dalykas, po Trumpo valdymo situacija pasikeitė, atėjo naujas prezidentas, kuris, viena vertus, turi klausimų Putinui dėl kišimosi į JAV rinkimus, bet taip pat turi, ko gero, parodyti tam tikras raudonąsias linijas, kurias peržengus JAV imsis veiksmų. Kiek bus įsiklausoma ir kokių veiksmų imsis JAV, jeigu nebus įsiklausoma, yra jau kitas klausimas.
Laurinavičius: Aš, tiesą sakant, šiek tiek skeptiškiau nei kolegė žiūriu į šį susitikimą. Manau, iš esmės klaida buvo bandymas prašyti susitikimo su Putinu, nes, priminsiu, Bidenas prašė susitikimo su Putinu po to, kai pavadino jį žudiku. Antras dalykas, dėl ko aš iš tiesų analitiškai nerimauju, yra daug šnekų apie raudonąsias linijas. Tai man šiek tiek primena Obamos raudonąsias linijas, kurias Putinas peržengė, bet nieko nebuvo. Tad tokie veiksmai yra kontraproduktyvūs.
Kol kas Bideno administracija iš tiesų pademonstravo vieną dalyką – kad ji nepasirengusi konfliktui. Bidenas nuolat kartoja, kad mes nenorime konflikto su Rusija. Tai ir yra pagrindinė klaida. Jeigu Rusijai toliau bus demonstruojamas silpnumas, o iš esmės, kaip tai suprantama Kremliuje, bent jau po to, kai buvo sutelktos pajėgos prie Ukrainos sienų, ši administracija nuosekliai demonstruoja silpnumą, tai provokuos dar agresyvesnius veiksmus. Ir čia jau ne apie Baltijos šalis šneka. Čia šneka apie tai, ko visi Vakarai gali sulaukti. Mes ir toliau kalbame apie visas kibernetines atakas, apie kišimąsi į rinkimus, iš esmės mes turime reikalą su visiškai nusikalstamu teroristiniu režimu. Bidenas padarė pirmąjį žingsnį, iš tiesų labai gerą žingsnį – pasakė: „Putinas yra žudikas.“ Bet paskui jis atsitraukė ir sako: „Na, pasikalbėkime su žudiku.“ Mano galva, tai yra klaida – klaida būtent iš to, kaip tai priima Kremlius.
