Praėjusią savaitę skaitydamas metinį pranešimą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ragino „apginti teisybę apie pergalę Antrajame pasauliniame kare“ ir teigė, kad Rusijoje bus įkurtas šiam istoriniam įvykiui skirtas didžiausias archyvinių dokumentų bei vaizdo medžiagos kompleksas. Kodėl pastaruoju metu V. Putinas taip susitelkė į Antrojo pasaulinio karo istoriją?

Vilniaus politikos analizės instituto (VPAI) vyriausiasis analitikas, politologas Marius Laurinavičius atkreipia dėmesį, kad Rusijos, kaip taikos nešėjos ir gelbėtojos nuo fašizmo, naratyvas nėra sugalvotas paties V. Putino – tokia versija Rusijos žmonėms kartojama jau seniai.

Tačiau pastaruoju metu suaktyvėję Vakarų valstybių raginimai iš naujo įvertinti Rusijos vaidmenį Antrajame pasauliniame kare paskatino reaguoti ir Kremlių.

„Kaip tik dabar kvestionuojama Kremliaus primetama istorijos versija. [...] Vienas sėkmingiausių kvestionavimo pavyzdžių – Europos Parlamento Molotovo–Ribentropo pakto 80-ųjų metinių proga priimta rezoliucija, kuri iš esmės priimta lietuvių pastangomis. Buvo tokių bandymų ir anksčiau – Lietuva praktiškai nuo pat nepriklausomybės atgavimo kėlė klausimus, susijusius su stalinizmo ir fašizmo sulyginimu. Bet Vakaruose tai sunkiai skinasi kelią ir dabar. Ta Europos Parlamento rezoliucija tapo signalu Rusijai, kad kažkas Vakaruose keičiasi ir reikia kažką daryti. O imtis veiksmų reikia ne tik dėl užsienyje vykstančių pokyčių“, – aiškina M. Laurinavičius.

Politologas pažymi, kad V. Putino raginimai imtis detalesnių Antrojo pasaulinio karo istorijos tyrimų yra nukreipti į Rusijos visuomenę:

„V. Putinas stovi ant tų „herojiškų“ rusų tautos, Josifo Stalino, Sovietų Sąjungos kovos prieš fašizmą pamatų. Jeigu dabar staiga vietoj tos „herojiškos“ kovos paaiškės, kad pats J. Stalinas pradėjo Antrąjį pasaulinį karą ir yra kaltas dėl, kaip dabar jau skaičiuojama, 40 milijonų žmonių žūčių, jei tai bus pasakyta patiems rusams, tai visa tai, ką Rusija yra pasistačiusi, grius kaip kortų namelis. Jiems labai svarbu vėl priminti savo istorijos naratyvą dėl paties režimo išsaugojimo.“

Putino siekį mobilizuoti Rusijos žmones, kaltinant Vakarus istorijos klastojimu, anot M. Laurinavičiaus, įrodo ir vietinių Kremliui tarnaujančių žiniasklaidos priemonių dėmesys šalies prezidento komentarams.

„Nereikėtų pamiršti, kad labai svarbus yra ir priešo įvaizdžio kūrimas, esą, „pasižiūrėkite, Vakaruose priešai jau dabar ir mūsų pergalę Antrajame pasauliniame kare iš mūsų nori atimti.“ Rusijos visuomenei bandoma įteigti, kad „priešas yra už vartų ir reikia su juo kovoti“, – komentuoja politologas.

Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorė Natalija Arlauskaitė, kaip ir M. Laurinavičius, akcentuoja pergalės Antrajame pasauliniame kare naratyvo reikšmę šiuolaikinėje Rusijoje. Jos teigimu, taip kuriamas „kolektyvinis pozityvus tapatumas“.

„Ant to iš esmės statoma nemaža dalis tautos bendrumo, todėl bet kokiu atveju šito pasakojimo kontrolė, priminimas, anonsavimas yra svarbi dalis, palaikanti tą bendrumą“, – sako profesorė.

Ji pažymi, kad, piktindamasis dalies Vakarų valstybių siekiu iš naujo įvertinti Rusijos vaidmenį Antrajame pasauliniame kare ir ragindamas investuoti į esą išsamesnius istorinius tyrimus, V. Putinas žaidžia tam tikrą žaidimą.

„Tie raginimai susiję su įvairiausiomis kontrolės rūšimis, pavyzdžiui, su Leningrado blokados istorija ir kultūrine gynyba jos metu. Visi, kas tuo domisi, labai gerai žino, kad dalis archyvų, pirmiausia, susijusių su FSB veikla, yra neprieinami. Dėl to raginimai gilintis į istoriją nereiškia, kad tie archyvai, kurie buvo uždaryti ir labai ilgai neprieinami istorikams, kultūros tyrinėtojams, tuoj pat bus atidaryti ir specialistai galės objektyviai juos tyrinėti. Taigi, kuriama įtampa: viena vertus, vidaus auditorijai yra nuolat primenama, kas ją vienija, o, kita vertus, tas vienijantis pasakojimas yra gana griežtai kontroliuojamas“, – komentuoja N. Arlauskaitė.

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Nerijus Šepetys pažymi, kad Rusijos plėtojamas naratyvas, besisukantis apie priešus išorėje ir šlovingą pergalę, nėra naujiena, tačiau jame atsirado naujų elementų, pavyzdžiui, kaltės priskyrimas Lenkijai. „Lenkija visada buvo priešas, bet nebuvo tiesioginio kaltinimo“, – aiškina istorikas.

Anot N. Šepečio, kai kalbama apie V. Putiną ir jo plėtojamą naratyvą, galima įžvelgti ir dar vieną pokytį. Istoriko teigimu, per visus vadovavimo metus, kai manipuliavo žmonių sąmone, V. Putinas ir pats įtikėjo tuo, ką kalba.

„Čia mes turime efektą, kurį paaiškina socialiniai psichologai: kai žmonės ilgai kartoja tam tikrus melus, pradeda jais tikėti. Ir mes turime tokį įtikėjimą, nes kitaip tokių nesąmonių neatsirastų. Tai naujas fenomenas, nes tokius dalykus sau kalbėti leisdavo, sakykim, tų šeichų valstybių vadovai. Jie plūsdavosi savo kalba, kurios niekas nesupranta, bet, išėję į anglakalbę auditoriją, taip nebekalba. Putinas irgi tą patį daro – kalba visiškas nesąmones, o nuvažiavęs į tarptautinę erdvę bandys kažką pusiau politkorektiškai kalbėti“, – dėsto pašnekovas.

Jo nuomone, išaugęs V. Putino dėmesys Antrojo pasaulinio karo istorijai nėra nukreiptas į Rusijos visuomenę, mat didysis Rusijos mitas ir svarbiausias naratyvas yra susijęs su Didžiojo Tėvynės karo heroizmu ir pergale, o ne su Antruoju pasauliniu karu apskritai.

„Didysis Tėvynės karas apibrėžia tik 1941–1945 metų laikotarpį ir tai ne nuo pradžių, o nuo tada, kai prasidėjo pergalės. Rusijos žmonėms kalbos apie tai, kas kaltas dėl Antrojo pasaulinio karo, nelabai rūpi. Man atrodo, kai kalbama apie istoriją, kuri yra ne viduje, o išorėje, tai reikia laukti kažkokių žingsnių užsienio politikoje“, – sako istorikas.

 Putino kalbėjimą apie Antrąjį pasaulinį karą N. Šepetys apskritai vadina neracionaliu: „Šitas kalbėjimas ir elgesys negali atnešti naudos ilgalaikėje perspektyvoje. Naudos, kaip jie patys ją supranta. Užsipulti Lenkiją, kuri po žydų šio karo istorijoje yra iš esmės nukentėjusi labiausiai ir kaip valstybė, ir kaip tauta, yra absoliučiai neracionalus ėjimas. Visi tą supranta ir taip Rusija susilauks tik priešiškumo.“