„Mes niekada ir nesakėme, kad mes nenumušėme „Boingo“. Tačiau juk tai įvyko tik vieną kartą, o ne nuolat – pajauskite skirtumą. Apskritai, keleivinių avialainerių šaudymas – tai tokie mūsų kariniai mokymai. Geresnius sunku ir įsivaizduoti. Mes juos galime rengti pakankamai ilgai be jokio nuostolio mūsų biudžetui. Nors ir nėra faktas tai, kad būtina numušti kiekvieną keleivinį lėktuvą.“
Ne, kol kas jis šito nepasakė. Nors, galimas, daiktas, pasakys jau artimiausiais mėnesiais – ir aš net ne hiperbolizuoju. Kiek kartų jis jau išpūtęs akis ir be menkiausios dvejonės neigė savo paties melą, kurį iki tol tvirtino bei per visus įmanomus kanalus trimitavo ir šūkaliojo jo propaganda – pradžioje, apie rusų kareivius, kurių „nebuvo“ Kryme, o dabar, štai, kad jau jų nėra ir Donbase? Tiesa, kol kas jis šių kareivių nepripažįsta kaip nuolatinių pajėgų, tačiau viskam savas laikas – sulauksime ir to. Kiek kartų jis jau šokiravo pasaulį tokiais siaubingais pareiškimais, kad pirmoji normalių žmonių reakcija buvo visiškas netikėjimas („Jam, ko gero, tai netyčia išsprūdo – neįmanoma kažko panašaus taip atvirai ir sąmoningai leptelėti!“). Pasirodo, galima – ir lygiai taip pat abejingai ir be jokio nepatogumo ar gėdos. Ir apie tai, kad rusų kariai Kryme slėpsis už moterų ir vaikų nugarų (ką jie ir darė), ir apie tai, kad masinis taikių Sirijos gyventojų žudymas (nuo rusų bombų žuvusių civilių aukų skaičius perkopė pusę tūkstančio ir toliau auga) – tai, pasirodo, „mokymai“, apie kokius Rusija galėjo tik pasvajoti, o „IS – tai jau antraeilis dalykas“ (regis, niekas neturi pagrindo jokioms abejonėms dėl to – nors iki šiol atsiranda nemažai tokių, kurie vis dar turi abejonių). Vien ko vertas kerintis vyriausiojo vado, įlindusio į karą svetimoje valstybėje, prisipažinimas ne tik apie savo asmeninį absoliutų nežinojimą apie tai, kas toje šalyje gyvena, tačiau ir apie visišką savo analitinių tarnybų nekompetenciją, nesugebėjusių laiku pateikti valstybės galvai informacijos, kurią galima vos per pusę minutės atrasti Vikipedijoje! „Apie taip vadinamus turkomanus aš nė girdėti nebuvau girdėjęs. Aš žinau, kad turkmėnai – mūsų pačių turkmėnai – gyvena Turkmėnistane, o čia iš vis nieko suprasti neįmanoma...“
Sirijos turkmėnai (taip jie save vadina patys – Süriye Türkmenleri arba Süriye Türkleri – t.y. Sirijos turkai, o ne kokie nors „turkomanai’) su Turkmėnistane gyvenančia tauta neturi praktiškai nieko bendro. Tiksliau sakant, tiek vieni, tiek kiti yra senovės tiurkų tautos ogūzų palikuonys. Tačiau jei pirmieji, prieš maždaug tūkstantį metų įsikūrę šiuolaikinės Sirijos teritorijoje (dabar jie čia yra trečia pagal dydį tauta), taip ir išliko grynakraujais turkais (europidų rasės tauta), tai tie, kurie atkeliavo iki Turkmėnistano, susimaišė su vietinėmis tautomis, o vėliau dar ir su tais, kurie į šią teritoriją atvyko po mongolų užkariavimų. Tai jau ne tik kitas etnosas, tai jau visai kita rasė. Tokius dalykus vaikai net mokyklose mokosi per istorijos, geografijos, socialinių mokslų pamokas. Ir išmoksta, ir suvokia. Tačiau šįkart mes reikalų turime ne su daugiau mažiau pažangiais mokiniais, o su branduolinės valstybės vadovu. Valstybės, kurios žmonės, kaip paaiškėjo, pradeda ir vykdo karus „nieko nesuprasdami“ ir „nė girdėti negirdėję“ su kuo kariauja. Beje, Putinas už tokį atsakymą pamokoje turėtų gauti patį prasčiausią įmanomą balą, nes tai yra tiesiog siaubingas nusišnekėjimas. O vos viename komentare jis netgi sugebėjo nusišnekėti dukart.
Na, kas čia per pasakymas „mūsų pačių turkmėnai“? Iš kur jau dabar jie yra jo? Šiaip jau, Turkmėnistanas yra nepriklausoma valstybė. Ar čia bus kaip tame anekdote: „Patikrinsim, kaip išmokai geografiją. Vokietijos sostinė? – Berlynas. – Prancūzijos sostinė? – Berlynas. – Lenkijos sostinė? – Berlynas. – Šaunuolis, Adolfai!“
Šis pseudofiureris todėl ir „pseudo“, nes vargingai atrodo net savo istorinio pirmtako fone. Anas, tikėjęs visomis įmanomomis absurdiškomis teorijomis, irgi nebuvo mokslų ekspertas ar didelis galvočius (o ir karvedys iš jo buvo ne pats pačiausias), tačiau jis tikrai nebūtų toleravęs tokio elgesio su savo gentainiais, kokio iš „savo pačių turkmėnų“ sulaukia ir kantriai kenčia Putinas. Turkmėnų diktatoriai (ypač, žinoma, buvęs Turkmėnijos Komunistų partijos Centrinio komiteto Pirmasis sekretorius, prezidentas iki gyvos galvos „Amžinai didis Saparmuratas Turkmenbaši“ - Saparmuradas Nijazovas) gniuždė ir niekino savo teritorijoje gyvenančius rusus savo malonumui: tiek pavieniui, surengdami parodomuosius teismo procesus ir apkaltindami pasikėsinimu į Vadą, tiek urmu (štai kodėl po šalies nepriklausomybės atgavimo čia gyvenančių rusų sumažėjo praktiškai tris kartus – nuo 334 iki apytiksliai (dabar šis skaičius žinomas tik apytiksliai!) 120 tūkstančių). Turkmėnistane liko vienintelė rusų mokykla (užtat veikiančių rusų stačiatikių cerkvių net 12 – tiesiog nuostabus santykis, tiesa?). Tačiau dėl to ne tik „demokratiškoji“ Jelcino laikų, bet ir „sustiprėjusi ir garbę atgavusi“ Putino eros Užsienio reikalų ministerija nė kartelio nė necyptelėjo, jau nekalbant apie tai, kad „apsaugotų ir gintų savo tėvynainius nuo genocido“ ryžtingesnėmis priemonėmis. Tiesą sakant, situacija buvo tapusi absoliučiai juokinga. 2004-ųjų metų sausio 18 dieną JTO priėmė rezoliuciją, smerkiančią žmogaus teisių padėtį Turkmėnistane, įskaitant ir diskriminaciją prieš rusus. Dokumento bendraautorės buvo 36 šalys – Europos Sąjungos narės, JAV, Australija, Japonija ir būrys kitų. O štai Rusijos ne tik kad nebuvo tarp šių valstybių. Rusija net susilaikė balsavimo už dokumentą metu!
Tai žinoma. Čia tau juk ne kautis su išgalvotu „fašizmu“ demokratiškose ir europietiškose Ukrainoje, Gruzijoje, Estijoje. Turkmėnistanas – tai Azijos despotija, tokia valdymo sistema, kokios Putinas turbūt iki šių dienų pavydi iki pažaliavimo. Pamenu, kaip per perestroiką mes juokėmės iš Šiaurės Korėjos, manydami, kad SSSR, nepaisant viso absurdiško sovietinio marazmo, tokių dalykų negali būti! Taip, pas mus buvo Stalinas, tačiau, visų pirma, Kimas perspjovė ir jį, o antra, Stalino laikai buvo seniai, žmonės nuo to laiko įgijo proto, tad neįmanoma, kad panašūs dalykai pasikartotų... Deja – apie žmones niekada nereikia per gerai galvoti! Sava „Šiaurės Korėja“ Turkmėnistane buvo sukurta labai greitai. Buvusio komunistinio sekretoriaus garbei keitė kalendorius ir pervadino mėnesius (jau nekalbant apie tokias smulkmenas kaip miestų ar kalnų pavadinimai), statė auksines statulas, besisukančias paskui saulę, jo žirgas buvo atvaizduotas ant valstybinio herbo (linkėjimai nuo Kaligulos), jo grafomaniška rašliava „Ruhnama“ buvo paskelbta Šventąja knyga, o jos skaitymas ir studijavimas tapo visuotinai privalomas. Na, o jis pats, savo ruožtu, džiugino tautą išmintingomis reformomis: likvidavo Mokslų akademiją, atšaukė mokslinių laipsnių įgijimą, sutrumpino mokymosi trukmę, uždarė bibliotekas, uždraudė operą, baletą ir cirką (na, tas pastarasis mažai ir reikalingas, kai visa šalis tokia...), uždarė ne sostinėje esančias ligonines ir išvaikė visus žemesnio nei gydytojo rango medicinos darbuotojus, infekcines ligas paskelbė nelegaliomis ir uždraudė net apie jas kalbėti, panaikino išmokas pensininkams ir neįgaliesiems (visus, kuriais nesirūpina giminės, prievarta uždarė į internatus, atimdamas iš jų būstus), uždraudė kosmetiką, auksinius dantis, barzdas ir vaizdo žaidimus, o seksą paskelbė ne asmeniniu, o valstybiniu reikalu.
Tauta, žinoma, buvo ne prieš. Tauta vadą garbino ir šlovino iki pat jo mirties, po kurios naujas diktatorius „didžias“ savo pirmtako reformas patyliukais panaikino, statulas išmontavo, o privalomą visuotinį „Ruhnamos“ studijavimą pakeitė privalomas jo paties opuso „Į naujas progreso aukštumas“ studijavimu. Ir vėl, žinoma, niekas neprieštaravo.
Paskutinis punktas Putinui, be abejo, yra nuviliantis, tačiau kalbant apie visa kita, jam dar yra kur tobulėti ir tikrai nėra ko kuklintis ar gėdytis. Jis gali prisipažinti ir numušęs „Boingą“, ir nužudęs Nemcovą su Litvinenka, ir toliau sėkmingai kabinėtis prie kitų (normalių) šalių kaip tas treninguotas budulis. Eiliniai žmoneliai vis tiek viską iškęs, o visokie Kerry’ai ir Hollande’ai ir toliau vyks į susitikimus su išsigimėliu, melagiu ir žudiku.
Ir taip viskas ir toliau tęsis, kol vieną dieną su milžinišku griausmu viskas susprogs. Nijazovas savo laimei iki to neišgyveno. O Putinas, savo nelaimei, išgyvens.
Jurijus Nesterenka
