Mūsų prezidentas mėgsta demonstruoti, koks protingas ir rūpestingas jis yra. Neseniai jis tai padarė dar kartą, prisėsdamas ilgam ir išsamiam interviu su vienu iš mėgstamiausių savo žurnalistų, Jeffrey Goldbergu iš „The Atlantic“, kuriam paaiškino savo mąstymą, poziciją ir politinį palikimą užsienio politikos klausimais. Interviu netrūksta puikių pareiškimų ir cituotinų minčių, o ir pats interviu sulaukė didelio dėmesio, ypač Vašingtone. Tačiau susikaupus ir kruopščiai skaitant prezidento išsakytas mintis, nejučia imi galvoti, kad pati didžiausia Obamos eros užsienio politikos problema yra ypatingai gera prezidento nuomonė apie save.
Pripažinkime, Obama nėra toks nekompetentingas ir tiesiog siaubingas prezidentas, kokiu jį dažnai (iš tiesų – bet kokia proga) bando parodyti konservatoriai. Jo abi kadencijos buvo nelengvos didele dalimi dėl aklo valdančiųjų respublikonų užsispyrimo kiekviename žingsnyje Obamai kaišioti pagalius į ratus. Būtent iš jų Obama per visą savo valdymo laikotarpį susilaukė daugiausiai kritikos dėl savo užsienio politikos; o kaip kitaip – juk niekam ne paslaptis, kad, pagal nemažo skaičius konservatorių pasaulėžiūrą, atsakymas į bet kokias užsienio reikalų problemas yra jėga ir konfrontacija.
Obama nėra toks. Jis yra intelektualus, malonus, gerų ketinimų kupinas vyrukas, kas iš karto labai daug ką pasako apie bet kokį politiką. Tačiau, kaip žinia, kiekvieno prezidento charakteris stipriai veikia ir formuoja jo užsienio politiką. Ir būtent šitai paaiškėja, skaitant garsųjį interviu: varomoji jo jėga nėra Obamos pasaulėžiūra į užsienio politiką, o veikiau jis pats. Visuose jo komentaruose, atsakymuose, paaiškinimuose ir analizėse, kad ir apie kurią problemą ar kurį klausimą besisuktų kalba, yra viena pastovi tema: tai kažkieno kito kaltė.
Pripažinkime, Obama nėra toks nekompetentingas ir tiesiog siaubingas prezidentas, kokiu jį dažnai (iš tiesų – bet kokia proga) bando parodyti konservatoriai. Jo abi kadencijos buvo nelengvos didele dalimi dėl aklo valdančiųjų respublikonų užsispyrimo kiekviename žingsnyje Obamai kaišioti pagalius į ratus.
Kodėl situacija Libijoje buvo ir tebėra tokia katastrofiška? Nes europiečiai neprisiėmė atsakomybės ir nepadarė to, kas jiems priklausė.
Kodėl sunitiškos valstybės, tradiciškai buvusios Amerikos sąjungininkėmis, yra taip smarkiai nepatenkintos Obamos administracija? Nes jie visi yra veltėdžiai, kurie tenori naudotis Amerikos karine galia, kad spręstų konfliktus su savo šalies vidiniais ir išoriniais priešais. (Tikėtis, kad pagrindinė sąjungininkė padės kovoti su priešais? Kaip jie drįsta? Visai gėdos neturi!)
Kodėl taip paaštrėjo sunitų ir šiitų konfrontacija visuose Vidurio Rytuose? Gal Jungtinės Valstijos derybomis dėl branduolinio nusiginklavimo padrąsino Iraną, o gal tai padarė nepasirašiusios naujos pajėgų statuso sutarties su Iraku? Jūs tikriausiai juokaujate! Ne, Vidurio Rytai yra apimti liepsnojančių konfliktų dėl tenai esančio „gentiškumo“. O jau dėl šito Jungtinių Valstijų prezidentas negali nieko padaryti.
Kodėl nepavyko santykių su Rusija „perkrovimas“? Nes Vladimiras Putinas yra per kvailas, kad suprastų, jog geri santykiai su Amerika jam yra naudingi (nors Obama maloningai pareiškė, kad putinas „nėra visiškai kvailas“).
Kodėl Vakarai, jiems patiems labai netikėtai, prarado pozicijas Ukrainoje? Na, Ukraina bet kokiu atveju visada būtų buvusi jautri Rusijos įtakai.
Ar prezidentas jaučia kokį nors apgailestavimą dėl savo liūdnai pagarsėjusio pareiškimo, kai ISIS pavadino „mėgėjų lygos komanda“? Juk net žvalgybos analitikai jam aiškiai sakė, kad ISIS tėra „marginali“ grupuotė.
Šie pareiškimai nėra nei paprastai įrodomi, nei patikimai paneigiami. Visuose juose yra bent kruopelytė tiesos. O ir mes patys suprantame, kad nieko nėra vienareikšmiško, kai kalbame apie kompleksinį užsienio politikos paveikslą su daugybe žaidėjų ir skirtingų interesų. Tačiau visi drauge šie teiginiai atskleidžia žmogų, stipriai įsitikinusį savo paties tobulumu.
Visi prezidentai turi labai didelius ego – tai yra vienas pagrindinių reikalavimų siekiant šio posto. Politikai taip pat niekada nepripažįsta savo klaidų, nebent yra visiškai įspeisti į kampą ir neturi kitos išeities. Tikriausiai todėl ir prezidentas su didžiausiu malonumu pateikia save kaip Protingiausią Žmogų Vašingtone. Tačiau, kaip matome iš šiandien susiklosčiusios situacijos pasaulyje ir sparčiai kintančios galios pusiausvyros, mąslus niekada neklystančio asmens sėdėjimas Kapitolijaus kalvoje automatiškai nėra teisingų sprendimų, tikslių žingsnių ir palankių rezultatų garantas.
