Vasario 15 – tos dienos vakarą lietuvių meno galerijoje „Siela“ buvo atidaryta projekto „Misija Sibiras“ fotografijų paroda. Nuotraukose buvo galima išvysti paskutinių 15-kos metų projekto dalyvių akimirkas, kuriose susikaupimas, džiugesys, nuovargis ir kiti jausmai, lydintis „Misija Sibiras“ dalyvius bendro tikslo link – pagerbti lietuvių tremtinių atminimą.

Parodą pristatė viena iš 2018 m. „Misija Sibiras“ dalyvių – Aistė Eidukaitytė. Projektas „Misija Sibiras“ yra svarbus ne tik pagerbti tremtinius, tačiau ir tiesiogiai prisiliesti prie tam tikro Lietuvos istorijos laikotarpio. Organizuojant projektą svarbu ne tik pačių projekto dalyvių ekspedicija į Sibirą ar kitas lietuvių tremties vietas, bet ir pačio projekto rezultatų sklaida: „Ši paroda yra svarbi, nes daugelis per ekspediciją išgirstų istorijų, pasidalintų išgyvenimų lieka kartu su dalyviais dar ilgą laiką po projekto. Pristatymų, parodų metu mes norime pasidalinti šiomis istorijomis su visais kitais žmonėmis, kuriems galbūt būtų įdomu.“ Gražių žodžių parodos pristatymo metu negailėjo ir meno galerijos „Siela“ direktorė Asta Zimkus. Pasak moters, sėkmingi projektai gali būti ruošiami turint didelius biudžetus, tačiau tiek pat sėkmingi jie gali būti turint didelius norus ir vedant bendrai idėjai. „Misija Sibiras“ – projektas, paremtas jaunų žmonių idėjos. Moteris buvo sužavėta prieš kelis metus „Misijos Sibiras“ dalyvių, pirmą kartą pristačiusių projektą Čikagoje: „Tą kartą organizatoriai įrašų lentoje užrašė „Ąžuolai šiltnamyje neauga“. Gyvename čia, didesniame komforte nei kada gyveno mūsų seneliai, Sibire ar pokaryje. Mūsų vienintelė mažytė pareiga yra nepamiršti, kur jie buvo, ką išgyveno. Jūs, visi kurie turite giminaičių, ar neturi, tačiau jungiatės ir tęsiate idėją keliauti tremtinių takais, pajaust, pamatyti, patirti, tai, ką jie patyrė, tai yra jėga.“

Pastaruosius dvejus metus „Misija Sibiras“ projekto dalyvių komandas papildė lietuviai išeiviai – 2018 m. Enija Davidonytė iš Merilando ir 2019 m. Marija Čyvaitė iš Čikagos. Pasak A. Eidukaitytės, nesvarbu, kur bebūtumėme, jei jaučiamės lietuviais, neturėtumėme būti ignoruojami ir atskiriami nuo lietuviškų projektų. „Negalvokime, jog projektas, kviesdamas išeivius, daro kažkokią paslaugą jiems, tai greičiau yra paslauga visai komandai, tai 16-kai žmonių, kurie turi galimybę plačiau sužinoti išeivijos istoriją, kuri yra čia, už Atlanto ir tiek pat svarbi. Man atrodo, kad kuo įvairesnę komandą surinksime 2020 m., tuo bus prasmingesnė ekspedicija.“- teigė mergina. Paklausta, kiek projektas sulaukia susidomėjimo iš lietuvių išeivių, Aistė paminėjo, jog iš 1 tūkst. dalyvių paraiškų apie 50 norinčių dalyvauti gyvena ne Lietuvoje: „Nemažai paraiškų sulaukėme iš Jungtinės Karalystės, Islandijos, kitų šalių. Žmogus vyksta iš JAV, nes čia, kaip daugelis vadina, yra antra Lietuva, tik už Atlanto. Mums tai yra svarbu. Su pačiu projektu Čikagoje apsilankėme prieš ketverius metus. Pagrindinis mūsų tikslas buvo supažindinti su projektu „Misija Sibiras“ ir pritraukti potencialius ekspedicijos dalyvius, kurie gyventų ne Lietuvoje. Tikėjomės susipažinti ir susitikti su galimais partneriais, taip pat pakviesti lietuvius finansiškai prisidėti prie projekto. Pasakojome, dalinomės ir rinkome tam tikras istorijas. Per porą metų įsitikinome, jog būtinai į projektą turime įtraukti ir pasaulio lietuvius, nes užsidaryti vienoje teritorinėje valstybėje, kai mūsų lietuvių bendruomenė yra labai plačiai pasklidus visame pasaulyje, būtų labai blogai.“ Buvusi „Misijos Sibiras“ dalyvė minėjo, jog anksčiau paraiškų iš užsienyje gyvenančių lietuvių projekto organizatoriai sulaukdavo ženkliai mažiau, vos keletą. „Dedame daug pastangų, kad palengvintumėme paraiškų pildymą – dabar anketą galima pildyti anglų kalba, išeivis neprivalo atvykti į Lietuvą bandomajam žygiui, tam turime pokalbį internetu. Sudarome visas sąlygas, kad rastumėme tinkamą žmogų komandai.“ – teigė mergina. Paklausta, kokie prioritetai yra taikomi atrenkant išeivijos lietuvį Aistė Eidukaitytė teigė, jog visų užpildytos anketos skaitomos vienodai, netaikant papildomų sąlygų: „Iš esmės, mes vienodai skaitome ir vertiname visas anketas, kurias gauname iš pasaulio lietuvių. Dvejus metus iš eilės pastebėjome, jog daugiausiai galimybių kalbėti apie ekspediciją turėjo žmonės iš JAV. Lygiai taip pat ir Lietuvoje mes taikome tą patį kriterijų – žmogus turi ne tik norėti vykti į ekspediciją, būti fizikai, morališkai stiprus, tačiau ir po ekspedicijos turėti galimybes ir norą dalintis patirtimi su kitais. Aš kalbu apie norą keliauti po bendruomenes, mokyklas, pasakoti ir dalintis patirtimi. Mano nuomone, JAV tai yra pakankamai lengva išpildyti, kadangi čia yra didelė bendruomenė, daug mokyklų. Žinoma, jei surastumėme žmogų iš kitos šalies, kuris galėtų visą tai daryti, be abejo, atrinktumėme jį. Kol kas dar toks neatsirado.“ Paprastai „Misijos Sibiras“ dalyvio paraiškoje projekto organizatoriai prašo dalyvių nurodyti savo santykį su tremtiniais. Dažnai toks santykis prarandamas, kai kalbama apie lietuvių išeivių dalyvius. Projekto vadovė suskubo nuraminti visus norinčius, tačiau nedrįstančius pildyti dalyvių anketų: „Dažnai pristatymuose mes griauname mitus, kad šis kriterijus nėra svarbus ir mes gavę atsakymą, kad aš niekaip nesusijęs su tremtimi, tikrai tokio žmogaus neišskiriame, jis kaip ir visi lieka atrankoje. Tai klausimas, kuris skatina pasidomėti savo šeimos istorija. Šį klausimą galima būtų vadinti prevenciniu, padedančiu suartėti šeimai istoriniu pagrindu. Važiuoti gali bet kas, netgi visiškai nesusijęs su tremtimi. Šis projektas kaip tik ir padeda prisiliesti prie tremties, išgirsti tremties istorijų, kurių galbūt dalyvis yra negirdėjęs vaikystėje.“

Dėl intensyvaus grafiko 2019 m. ekspedicijos dalyvė Marija Čyvaitė nedalyvavo. Jos jausmus ir pasiryžimą dalyvauti projekte puikiai atspindi „Misija Sibiras“ projekto metu rašytas dienoraštis: „ Padėkojau komandai, kad jie mane taip gražiai priėmė. Pasakojau, kaip dažnai sunku būti Amerikos lietuve, kalbėjau apie sunkumus išlikti lietuve gyvenant kitoje šalyje. Dažnai jaučiuosi nepilnaverte lietuve, bet man ši ekspedicija patvirtino, kad Lietuva yra ne tik geografinė vieta. Lietuva – tai žmonės, gyvenantys visame pasaulyje, o kiekvienas pasaulio lietuvis yra reikalingas Lietuvai.“ „Misijos Sibiras“ projektą dalyvė laiko ypatingai svarbiu ir Lietuvai, ir visiems lietuviams, gyvenantiems tiek Lietuvoje, tiek ir užsienio šalyse. Dabartinis merginos tikslas – kiek įmanoma plačiau skleisti žinią apie šį projektą, tremties istoriją ir skatinti išeivių lietuvius prisijungti prie ateinančių metų „Misijos Sibiras“. „Ši ekspedicija man tik įrodė, kad iš tikrųjų turėčiau ir galėčiau gyventi Lietuvoje, bet, nors ir gyvenu ne Lietuvoje, turiu tikslą čia, ekspedicijoje, ir galiu jį įgyvendinti. Jaučiuosi skolinga Lietuvai už tai, kad ji suteikia tai, kas man svarbu, įkvepia prasmę ir kiekvieną dieną mane pripildo džiaugsmu ir dėkingumu.“ – rašė Marija Čyvaitė savo dienoraštyje.

Pagrindiniais 15-os metų „Misijos Sibiras“ fotoparodos rėmėjais tapo draudimo kompanija „Goodwill Financial“, kurie ne tik padengė spaudos išlaidas, bet ir sutiko finansuoti 2020 m. „Misija Sibiras“ išeivijos dalyvio kelionės išlaidas. Ne vienerius metus remiantis įvairius lietuvių bendruomenės projektus „Goodwill Financial“ pradėjo remti ir „Misijos Sibiras“ projektą. Draudimo kompanijos atstovė Sigita Jagelienė minėjo, jog sprendimas remti tokio pobūdžio projektą kilo kompanijos prezidentui Vytautui Skapcevičiui: „Ne vienerius metus mūsų kompanija rėmė lietuviškų mokyklų skaitymo konkursų laureatus dovanodama dviračius, šiais metais prisidedame prie „Misijos Sibiras“. Vytautas visada palaikydavo lietuvių bendruomenės projektus.“

„Misijos Sibiras“ projekto sklaida, prasidėjusi nuo JAV, neapsiriboja tik šia šalimi. Netrukus projektas bus pristatytas ir Kanados lietuvių bendruomenei. „Misija Sibiras“ 15 metų fotografijų paroda galerijoje „Siela“ veiks iki kovo 13 d., vėliau paroda keliaus po skirtingų valstijų lietuvių bendruomenes.

„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė